Kodėl ši beprotiškai sena knyga apie šalį (na, ir kitus kraštus) beveik už trijų tūkstančių kilometrų nuo mūsų, apie įvykius prieš tūkstantį metų yra mums svarbi? Ir kodėl leidykla „Aidai“, leidžianti antikos klasikos vertimus, siūlo šiaurės kaimynų pasakojimą lietuvių skaitytojui?
Ne dėl lietuviškų atspindžių
Ne, ne dėl tų priežasčių, apie kurias dažniausiai pagalvoja: ne todėl, kad Egilis, narsus ir žiaurus vikingas su broliu lankėsi kuršių žemėje, kur „pusę mėnesio taikiai prekiavo“, kol išsėmė galimybes įprastinei komercijai, ir paskui „pradėjo žygius į įvairias vietas, kur žudė ir plėšikavo“. Ne dėl skurdaus kelių sakinių paminėjimo apie žemes, kurios šiais laikais turbūt yra Lietuvos teritorija – atvirkščiai, lietuvių tyrėjų desperatiškas dėmesys bet kam, kas galėtų būti susiję su Lietuva, yra neteisingas, vengtinas įprotis, nevisavertiškumo liudijimas.
Kaip ir lietuvių mokslavyrių meilė senovės Romos istorikui Publijui Tacitui, kuris viename veikale minėjo aisčių gentis ir gintaro rinkimą. Keista, kaip dar kokios gatvės Tacito vardu nepavadino sostinėje.
Tai štai, Egilio saga, laikoma puikiausiu senųjų islandų sagų pavyzdžiu, pasirodo Lietuvoje jau kaip antrasis vertimas ir antroji laida (pirmoji buvo išleista Vagos dar Sovietų Lietuvos laikais, 1975 metais), ir ji yra mums vertinga dėl kitų priežasčių. Bent jau man taip atrodo.
Filmo scenarijus
Pagal kai kuriuos požymius, islandų sagos yra ne pramoginė literatūra ir net ne literatūra apskritai, ne daugiau nei literatūra yra filmo scenarijus.
Tai iš esmės ir yra filmo scenarijus, tik iš tų laikų, kai filmų nebuvo; filmo scenarijus be filmo: tai metodiškas pasakojimas apie šeimų gyvenimą, su aiškiau iškeltais centriniais veikėjais. Jis neatitinka dabartinės literatūros supratimo, nes nenaudoja jokių papildomų išraiškos priemonių, kurios yra įprastinio literatūrinio rašymo dalis jau kelis šimtmečius.
Ten nėra sukurta nei aplinkos vaizdų (nebent nurodomas trobos dydis, kad pažymėtų kokio asmens įtaką ir materialinę padėtį), ir jokio planuoto simbolizmo: nei pakeltų antakių, nei skruostu nubėgusios ašaros, nei nejaukios tylos, nei blogos ar geros nuojautos. Jausmai priešingai lyčiai jei ir pažymimi (o jie yra pažymimi), tai kaip faktorius, neišvengiamas, bet dažniausiai naudos neduodantis, nes atima iš karių ir valdytojų laiką ir energiją, kurią jie būtų galėję skirti savo valdžios ir turtų plėtimui.
Taip pat ir runų pjaustymas gydymo tikslais arba siekiant kieno nors romantinio dėmesio, taip pat ir berserkų, antžmogių-karių, minėjimas (jų neima ginklai), ir kitų genčių (pavyzdžiui, suomių) matymas kaip tarpinės grandies tarp žmonių ir trolių-milžinų – visa tai yra racionalaus, protingo, aplinkos stebėjimo ir išvadų darymo išraiška.
Veikėjai čia kaip šachmatų figūros, kiekvienas su savo savybėmis, bet tos savybės tiesiog egzistuoja, jų niekas nepavydi ir nemato kaip neteisingumo, kas būtų būdinga jau mūsų laikams. „Kodėl gražios išvaizdos žmogus gali apsieiti mažesniu protu arba jam atleidžiamas bjauresnis būdas? Tai juk ne jo paties nuopelnas“, sakytų mūsų laikų literatūros kūrinys, kuris taip pat akcentuotų geresnės kilmės prigimtinį neteisingumą, nes ji, nebūdama nuopelnu, suteikia gyvenime didesnes galimybes.
Tačiau juk niekas nesako, kad yra „neteisinga“, kad šachmatų lentoje rikis arba bokštas turi didesnes galimybes, nei pėstininkas.
Viskas racionalu
Šiaurietiškas racionalumo pradas (dar ir paremtas gamtos cikliškumo valdančiąja ranka), lietuviuose didžiai užgožtas krikščionybės ir polinkio atiduoti sprendimą į didesnės jėgos rankas, čia ne šiaip sau užčiuopiamas. Sagoje jis yra visko pradžia, centras ir pabaiga. Visas ilgas ir metodiškas pasakojimas yra iš esmės apie tai, kad gyvenime kiek moki, tiek ir gauni; veiksmas turi atoveiksmį, priežastis turi pasekmes, ir nėra išimčių.
Egilio sagoje mažiausiai už viską yra moralizavimo ir teisybės ieškojimo, visa gyvenimo tiesa ir įsivaizduojamas neteisingumas yra išguldyti, kaip akmenėliai ant lentos, viskas atvira, tačiau viską turi suprasti pats. Dėsningumai nėra pabrėžiami ir aptariami, čia jau paties skaitytojo (arba klausytojo, jei ta saga buvo pasakojama) reikalas suprasti iš pavyzdžių gausos, kad viskas atsitinka pagal gyvenimo taisykles, ir kad tų taisyklių niekas neprimins, jei pats gyvenimo dalyvis nėra pakankamai sumanus, kad iš jų galėtų mokytis.
Sumanumas ir nuovokumas, kaip ir viduramžių Vakarų Europos literatūroje, čia yra pabrėžiami, tik ne kaip dorybės, o kaip būtinos sąlygos pilnai išnaudoti žmogiškąjį potencialą, kad būtų pasiekti tikslai – turtai ir valdžia (kurie visuomet susiję). Būtent taktiniai gebėjimai, mokėjimas organizuoti ir apskaičiuoti, o ne fizinė jėga ir žiaurumas, taip žavintys mūsų laikų ekranizuotojus, yra pagrindinė vertybė Egilio sagoje.
Galvodami apie plėšiančius, deginančius ir žudančius bei puotaujančius vikingus, mes dažniausiai turime galvoje ir akyse jau kinematografo sukurtus vaizdinius, nors reikia perskaityti knygą, kad labai aiškiai ir stipriai suvoktum, kad tai yra visai apie ką kitą, ir kad visa tai jau yra pažįstama iš populiariosios kultūros.
Taip, tai be galo įspūdingas atspindys iš tūkstantmetės senovės, pakartojantis tai, kas formavo mus, XX amžiaus pabaigoje gimusius žmones (bent jau geriausius iš mūsų): pavyzdžiui, Francis Fordo Coppola filmų trilogija Krikštatėvis yra visų pirma šeimos pasakojimas, kaip ir Thomas Mann‘o Buddenbrokai.
Šių dienų skaitytojui įstabus žiaurumas čia yra tik konstruktyvus elgesys, adekvatus kontekstui ir tų laikų papročiams.
“Egilis atsistojo ir paliko žaidimą, o berniukai šaipėsi iš jo. Egilis nuėjo pas Tordą, Granio sūnų, ir papasakojo jam, kas įvyko. Tordas pasakė:
- Aš eisiu su tavim, ir mes jam atkeršysim.
Tordas davė jam kirvuką, kurį laikė rankose. Tada buvo įprasta nešiotis tokį ginklą. Ir štai jie nueina ten, kur žaidė berniukai. Grimas laikė kamuolį, o kai metė jį, kiti berniukai nubėgo jį vytis. Egilis puolė prie Grimo ir smogė jam kirvuku per galvą, iki pat smegenų. Paskui Egilis su Tordu nuėjo pas saviškius. Pelkių žmonės šoko prie ginklų, kaip ir jų priešininkai. Oleivas Rankena užpuolė su savo vyrais Pilkiemio žmones. Jų buvo žymiai daugiau, negu priešininkų ir visi išsiskirstė. (…)
Kai Egilis grįžo namo, Grimas Plikagalvis nebuvo labai juo patenkintas, o Bera pasakė, kad jis apsigimęs vikingu ir užaugęs gaus karo laivą.“
Kaip ir Egilio sagoje, filmuose apie italų mafiją Amerikoje pirma ir paskutinė kūrinio pamoka yra apie įtaką, galią ir valdžios siekimą, naudojantis turimu priemonių asortimentu: prievarta, bauginimu, rimbu ir riestainiu, autoritetu, šeimos lojalumu, kuris turi būti absoliutus, bet niekada toks nėra. Tai didelė ir ilga pamoka apie tai, kad nėra atsitiktinumų, ir kad viskas gyvenime galų gale yra dėsninga: laimi stipriausias, darbščiausias, sumaniausias, mokantis laiku pasitraukti iš žaidimo ir anksčiau, nei kiti, pastebintis naujas galimybes.
Palikimas ir kovos dėl jo, vienas svarbiausių siužetą formuojančių faktorių Egilio sagoje, yra vienas didžiųjų neteisybių XX-XXI a. Vakarų visuomenės moraliniame žemėlapyje, nes ir vėl kažkas, kieno nuopelnas nėra didesnis nei gimimas iš tėvo ir motinos jungties – o senovės islandų pasaulyje jis tiek pat neteisingas, kaip ir tai, kad vasara šiltesnė už žiemą.
Tai yra, sagoje nėra gaištama nė trupučio laiko, aptariant tai, kodėl žmonėms nevienodai atseikėta gyvenime, ir juo labiau nė negalvojama galvoti apie tai, kaip čia paskirsčius gėrybes tolygiai. Startinių pozicijų nelygybė ir jos neutralus vertinimas, be katalikiško kaltės jausmo, šiame literatūros kūrinyje yra gaivi, kaip ledinis vanduo ištroškusiam ir lūpas sukepusiam tvankiame politinio korektiškumo šiltnamyje, kuriame šiandien gyvename mes.
Toliau plėtojant lygiagretes su šiuolaikine populiaria kultūra, dar labiau, nei Krikštatėvį, ši senovinė islandų knyga primena Sopranus, kurių pavadinimą talentingai išvertė į lietuvių kalbą kaip Sopranai: Mafijos kronika, nes būtent kronika čia yra raktinis žodis. Tai priežasčių ir pasekmių sekos stebėjimas ir nepailstamas dėsningumų atkartojimas tol, kol tie dėsningumai nepradeda šaukte šaukti apie savo neišvengiamumą. Yra taip, nes kitaip nebūna.
Sopranai yra daugiasluoksniai ir tuo vertingi, nes neįžvalgiam žiūrovui tai yra malonus ritualinės prievartos, negudrių malonumų striptizo klubuose ir vergystės pilvui prie pietų stalo glorifikavimas, kai įžvalgesnis žiūrovas supras žymiai daugiau: tai yra istorija apie tai, kaip įsigyti draugų, daryti įtaką žmonėms ir per anksti negauti kulkos į kaktą. Apie tai, kad iš kiekvieno Tonio Soprano judesio galima mokytis (tegu ir ne pavyzdingo elgesio šeimoje), Amerikoje parašytos ištisos knygos: tai vadovėlis apie tai, kaip kalbėti su žmonėmis, juos įtakoti, inspiruoti lojalumą, atsidėkoti už jį, identifikuoti lyderius ir jiems tinkamai deleguoti, pasirinkti veikloje prioritetus ir jų laikytis.
Egilio saga yra labai panaši: čia nemoralizuojama, nesakoma – „daryk štai taip“, čia tiesiog išdėliojama tai, kas šiais laikais būtų pavadinta gera praktika, good practice: kelias į sėkmingą vadovavimą, gausinančio gentį, šalį ar organizaciją yra tinkamas žmonių subūrimas ir jų motyvavimas, atlyginimas jiems ir valdžios suteikimas geriausiems iš pavaldinių, ruošiant juos kaip pamainą sau. Net tokie modernią vaizduotę žavintys dalykai, kaip vikingų puotos, aiškiai matomi kaip funkciją atliekanti priemonė. Jos yra korporatyvinės sanklodos dalis ne mažiau, nei šiandien motyvaciniai seminarai užmiesčio viešbutyje.
Sumaniausiųjų paskyrimas į atsakingas pareigas čia yra nuolatinis leitmotyvas, duoklės surinkimo administravimas (kadangi, kad ir kaip suksi, vikingai buvo iš esmės reketo struktūra, parduodanti romesnėms gentimis santykinę ramybę mainais į materialinį atsiskaitymą su reketininkais) yra kritinis verslo elementas, ir pajamų kontrolė, nudobiant be pasigailėjimo konkuruojančius plėšėjus, yra ne principo ir ne įgimto žiaurumo reikalas, o tiesiog sėkmingo verslo dedamoji.
Ypač įspūdingi yra konstruktyvūs pavaldinių santykiai su valdančiaisiais, kurių išskirtinė materialinė padėtis ir galios simboliai turi dvejopą reikšmę: pirma, paprastieji visuomenės nariai turi gerai suvokti, kas yra viršininkas, vien pasižiūrėję į jį (ne todėl, kad kažkam labai malonu pūstis, o todėl, kad paprastieji protai kitaip nesupranta), o antra, tik pakankamos materialinės galios įgalina atsiskaityti už lojalumą, kuris yra neatlygintinas ir absoliutus tik pasakose. Ilgalaikis lojalumas yra visuomet abipusio racionalaus atsiskaitymo reikalaujantis dalykas, ir kuo labiau ilgalaikis, tuo labiau preciziškai buhalterinis tampa šis santykis.
Tai štai, dovanos valdovui arba lojalumo demonstravimas Egilio sagoje visuomet yra funkcionalus, norminis, niekada nepereidamas į savitikslį, lygiai kaip ir valdžios manifestacija iš ją turinčiojo pusės. Džiūgavimas dėl buvimo galios pozicijoje laikomas visiškai nenatūraliu, nevyrišku ir neprotingu, nes galia yra tik instrumentas tikslams siekti. Žinoma, prabėgs šimtmečiai, ir degeneravusi Vakarų civilizacija vėl bus dekadentiško mėgavimosi valdžia ir jos simboliais įkaitė, bet ne amžinai, nes viskas juda ciklais, kadangi kvaila valdžia yra silpna valdžia, o silpną valdžią ilgainiui pakeičia protingesnė.
Aš siūlau skaityti šią knygą ne tik kaip liudijimą to, kaip gyveno žmonės anksčiau (visiškai panašiai, kaip gyvename mes, tik kariaujame ir žudome mažiau, nes yra ir pigesnių ir greitesnių įtakos perdalijimo būdų), o kaip priminimą apie tai, kaip viskas po saule nesikeičia, ir kaip mes, šiandien vaikščiojantys žeme, esame artimi tam, kas gyveno prieš tūkstantį metų. Ir nuo to supratimo jums tikrai pasidarys lengviau gyventi šiandien, vertinti pačius save ir planuoti ateitį.
- Egilio saga, iš senosios islandų kalbos vertė Svetlana Steponavičienė, įvadinius straipsnius parašė Svetlana Steponavičienė ir Ugnius Mikučionis, Vilnius: Aidai, 2012, 260 psl.