Lietuvos Rytas, 2012 12 17
Čia priešpaskutinė mano skiltis prieš Kristaus gimimo dieną, ir apie šventę bus labai sveika pakalbėti – su visais iš jūsų, net ir tais, kurie tariatės esą bedieviai ir ignoruojate prietarus ir pasakas.
Pažiūrėkite pro langą. Ten šalta. Mes – senojo žemyno ir labai senos civilizacijos šiauriniame pakraštyje, išpuošę namus ir gatves pagal senovinį pasakojimą apie tolimą karštą žemę Artimuosiuose Rytuose, kur palmės, dykuma ir tamsesnio gymio žmonės.
Visa tai labai nepanašu į pusnis, apsnigtas pušis ir kailinius, kurie yra Lietuvos peizažo dalis, bet nepaisant to, mes vis dar švenčiame Kalėdas.
Švenčiame su eglute Katedros aikštėje mūsų sostinėje ir daugumoje kitų miestų, su mišių transliacija per televiziją (net ir visuomeninę!), ir vaikai iš mokyklų (net iš jaunesniųjų klasių, po galais) gali netrukdomi nueiti ir pamatyti Prakartėlę: skulptūrinę kompoziciją apie tai, kas vyko daugiau nei prieš du tūkstančius metų miestelyje tarp Viduržemio jūros ir Negyvosios jūros, ir kaip atėjo trys išminčiai sveikinti tik ką gimusio kūdikėlio, kuris, kaip jie suprato iš ryškios žvaigždės, bus jų karaliumi ir atpirkėju.
Tai visiems aišku. Kodėl apie tai rašau? Tai juk savaime suprantama, ar ne? Katedrą jau daugiau nei prieš du dešimtmečius grąžino jos šeimininkams. Nebėra „ateizmo muziejaus“ ir iš bažnyčių nebedaro grūdų sandėlių, ir Kalėdų dieną mes švenčiame šventę. Ko čia džiūgauju?
Todėl, kad visa tai laikina, kaip Vėlinių žvakutė vėjyje.
Todėl, kad kažkada išdidžiame mieste Briuselyje, įkurtame daugiau nei prieš tūkstantį metų Karolio Didžiojo palikuonio ir tapusiame Europos širdimi, šiemet Kalėdų eglutės jau nebeliko. Viskas, baigta. Briuselis, Belgijos ir Europos Sąjungos sostinė, jau atsisakė europietiškumo dėl mandagumo, ir šventos ramybės, ir patogumo.
Ketvirtadalis Belgijos sostinės gyventojų – musulmonai, ir jiems eglutė gali nepatikti. Fatva, islamo religinis aplinkraštis, aiškiai nurodo, kad eglutė, kaip kitatikių religinis simbolis, neturi būti ten, kur gyvena musulmonai, ir kad nuo eglučių privalu saugoti vaikus.
Vietoje tradicinės 20 metrų aukščio eglutės dabar šviečiančios dėžės. Oficialiai – tai pagarba „multikultūrinei terpei“, faktiškai – pasiduodančiai pakeltos rankos prieš naują, gaivališką, drąsią ir leidimų neklausiančią naują jėgą. Nuo Briuselio iki Vilniaus – tik 1748 km., keliolika valandų kelio automobiliu. Nejaučiate iš ten ateinančio ledinio naujųjų laikų kvėpavimo?
Islamas, palyginti su krikščionybe, jauna ir veržli religija, neabejojanti dėl savo vienintelio teisumo.
Krikščioniškoji senoji Europa, pavargusi ir aptingusi, nuolankiai sutinka atiduoti visa tai, kas jai priklauso savo žemėje ir savo namuose, kad visiems būtų gerai, ir šeimininkams, ir atvykėliams, ir guodžiasi, kad visa tai yra tik tam, kad nesipyktume, kad suprastume vienas kitą ir sugyventume.
Ateinanti įtaka iš kito tikėjimo šalių tai supranta visai kitaip. Šiemet europiečiai atsisako eglutės ir nebevadina Kalėdų savo vardu, ir pervardina jas „žiemos švente“? Reiškia, kitąmet pareikalausim dar daugiau. Kodėl ne? Priešininkas silpnas ir abejojantis. Nejau gaila, imkim ir neklauskim.
Europa, ir jos formali institucija, Europos Sąjunga, kurios dalis esame ir mes, gavo Nobelio Taikos premiją – girdi, žemynas jau daug dešimtmečių gyvena be karo ir išmoko, girdi, kalbėtis taikiai.
Tos premijos teikėjai, jau senokai palinkę prie premijos dalinimo į kairę palinkusiems pasaulio elementams (vien premija tik pradėjusiam pirmąją kadenciją ir nieko nepasiekusiam nei tuomet, nei dabar, Barack‘ui Obamai ko verta), parodė dar vieną politinio korektiškumo traukulį ir skyrė kažkada buvusį garbingą apdovanojimą sunkiai beveikiančiai, pasimetusiai, korumpuotai ir atsilikusiai nuo laiko prancūziško tipo eurobiurokratų organizacijai už nuopelnus, kurie yra nelabai įtikinami.
Kodėl neįtikinami? Nes pasekmė painiojama su priežastimi: žemynas gyvena be karo ne dėl to, kad Briuselyje įsikūrė daug biurokratų, kurie rūpinasi taika. Žemyne seniai karo nebuvo todėl, kad po didžiausių XX amžiaus katastrofų atėjo klestėjimo laikotarpis, kurį atnešė JAV Maršalo planas ir jo fantastiškai didelė finansinė ir techninė pagalba, mokslo pažanga ir išsivystęs kapitalizmas, kai kariauti ginklais pasidarė brangu ir neprotinga.
Tankais ir bombomis gali kariauti laukiniai, primityvūs kraštai prieš vienas kitą, taip gali kautis pažangi šalis su neperspektyviu, menkai išsivysčiusiu kraštu, iš kurio nieko nepaimsi, gal tik kokias naudingąsias iškasenas. Kai dvi šalys gamina automobilius ir kompiuterius, joms kariauti viena su kita yra brangu ir neprotinga. Tanku atkovota rinka nepirks brangių technologijų, jie gali pirkti nebent bulves, kūjus ir pjautuvus. Iš šių prekių dar niekas daug neuždirbo.
Europos apdovanoti nebėra už ką. Ji seniai pasimetusi, aptingusi ir susitaikiusi su savo išėjimu į Anapilį. Europiečiai nebegimdo vaikų, palikdami tai atvykėliams: jau nuo 2008 metų populiariausias berniuko naujagimio vardas Briuselyje yra Mohamedas. Tas pats šiandien yra antrajame pagal dydį Belgijos mieste Antverpene. Tas pats – Britanijos didmiestyje Birmingeme.
Europoje musulmonų politikai atvirai, nesidrovėdami ir nesislapstydami, kalba apie tai, kad ilgainiui jų šalyse ir vėliau visame žemyne galios Šariato teisė. Ko jiems slapstytis? Krikščionys dažnai pasirodo tokie mėmės, kad belieka stebėtis, kad Šariato dar nėra: dabartinis Kentrberio vyskupas ir visų pasaulio anglikonų lyderis Rowan Williams, kalbėjęs apie tai, kad islamiškoji teisė Britanijoje, girdi, „neišvengiama“.
Kai saviškiai tokie priplaukę ir jau viską mintyse jau atidavę (o kiekvienas mūšis, kaip žinia, laimimas arba pralaimimas dar prieš jo pradžią), ko bijoti tiems, kas atvirai skelbia, kad jų tikslas yra pasaulinis kalifatas, kad visas pasaulis būtų tik islamo valda.
Mes kažkada buvome paskutiniai Europos pagonys ir po krikšto nepamiršome senų ir keistų papročių, susipynusių su Kristaus mokymu: mūsų Kūčių valgiai, šienas po staltiese ir kalbantys naktį gyvuliai vis dar su mumis, kaip ir mūsų bažnyčių ir vienuolynų mūrai, kurie nėra vien plytų ir čerpių lukštai. Dar ant sostinės namų atbrailų sėdi skulptoriaus Vaido Ramoškos angelai, saugantys miestą ir jo žmonės, ir niekas nereikalauja jų „dėl proporcijos“ atsverti kitų tikėjimų simboliais.
Dar neįsivaizduojamas niekur Lietuvoje toks meras, kuris iš pagarbos kitatikiams (arba iš baimės prieš juos) uždraustų centrinėje miesto aikštėje Kalėdų eglutę.
Mes buvome ir likome civilizuotos Europos pakraštys, labiausiai užsispyręs, šiaurietiškai nekalbus ir gyvenantis pagal savo taisykles, kurias mes labai pamažu išmokstame, bet paskui įsikibę tvirtai laikomės. Tuo mes galime ir džiaugtis. Švęskime, kol galime, ir kol turime ką švęsti.
Linksmų ir šviesių jums Šv.Kalėdų