Į jūsų sveikatą.
Sveiki, mano skaitlingieji nekentėjai. Prieš Šv.Kalėdas turiu parašyti jums, nes jaučiu tokį norą jus sudirginti iki jūsų menkų dūšelių gelmių.
Praėjo dar vieni labai geri metai (jie buvo puikūs man ir normaliems Lietuvos žmonėms, o kas yra normalūs, jūs žinote patys: jeigu jums reikia klausti ir kyla abejonės, iš kurios jūs pusės, tai jūs normalių tarpe nesate, o esate pikti, tūžmingi, pavydūs žmonijos biomasės skilimo produktai, virtualaus gyvenimo bomžyno gyventojai, todėl šis tekstas greičiausiai jums nepatiks, todėl, jei nenorite susigadinti nuotaikos, toliau nebeskaitykite*).
Rinkimų rezultatai galėjo šiemet būti ir geresni, bet ką darysi: patvorinių, pamaskvinių ir pašalpinių mišinys vis dar yra skaitlingas ir gali balsuoti; ką norėjo, tą ir išsirinko. Gera naujiena yra ta, kad tiems, kas yra gyvenimo šeimininkai, visa tai groja labai nežymiai (jei groja apskritai): mes užsiimsim tuo, kuo norėsim, ir &&&&** jūs mums sutrukdysit.
Pavyzdžiui, aš džiaugiuosi (nes esu toks) ir mėgaujuosi, galėdamas kelti bejėgišką pyktį idiotų, piguvą šlamščiančių žlobų ir dvasinių kolūkiečių tarpe savo portalu Laukinės Žąsys. Rašykit dažniau savo atsilupusius komentarus, aiškinkit daugiau, kad čia tik mano, storos kiaulės, nuomonė, kad aš neturiu išsilavinimo ir kvalifikacijos, kad aš nusišneku, kad kenkiu restoranams ir užsakytai suvarinėju, o aš vis tiek visa tai, ką jūs parašėte, trinsiu ir rašysiu sau toliau, kaip man patinka, nes mane spausdina ir spausdins, ir kiekvieną mano straipsnį skaitys dešimtys tūkstančių, o jūs amžinai žiūrėsite į restoranus ir ten valgančius pro langą iš gatvės, nes jums taip yra skirta, jūs pavydūs ir smirdantys gyvenimo tarakonai.
Taip, aš nekenčiu jūsų, ir šluostau aplink save viešąją erdvę nuo jūsų rudų pėdsakų (labai gerai, kad tai ilgai neužima: čia kaip dantų higiena, išsivalai ir gerai iki kito karto) – įskaitant visus darbo partijos rinkėjus, tarybų sąjungos besiilginčius nebeišgydomus oligofrenikus, kairiuosius toleruoklius su savo akiniuotais socialistiniais didžėjais, mylinčiais grafičius, komjaunuoliškos zakvaskės kremliaus matrioškas marozų snukiais, ir su dideliu malonumu matau, kaip jūs springstate savo pilkai-žaliais bejėgystės purslais (ypač po to, kai jūs, dvėsnos, išbaninami ir užblokuojami: jūs visi ir visada velkatės pas savo draugelius aimanuoti ir sakyti, koks retardas Užkalnis, storas nacis, kaip jo daugiau nebeskaitysiu).
Aš jums nuodiju gyvenimą kiekvieną pirmadienį savo skiltimi didžiausiame šalies dienraštyje, paskui kiekvieną antradienį jūs turite Stiliuje skaityti, ką aš valgiau, ir kaip man patiko, jūs turite skaityti mano Protokolus ir Laukines Žąsis, ir visur manęs pilna, ir nėra nuo manęs išsigelbėjimo: aš visur, nuo Pinigų Kartos iki Verslo Klasės iki Žinių Radijo, nekalbant apie TV, kurios jūs nežiūrite, bet esate vieną kartą matę ir pakraupote, koks aš beviltiškas. Kai būna labai blogai, tai pamatote dar ir mano parduotuvę su stringais.
Kadangi jūs dabar skaitote tai, ką aš jums čia parašiau, tai jūs galite net nebandyti neigti, kad skaitote: matote, kokie jūs kiaurai matomi?
Juo geriau: aš beviltiškas ir kliedintis ir kalbu ką noriu apie bet ką ir išaiškinu viską, nuo maisto ir vyno ir mobiliųjų telefonų iki politikos ir ginklų kontrolės ir tarptautinių santykių, ir kuo blogiau jūs galvojate apie mano žodžius, tuo blogiau jums, nes jūs nuo manęs nepabėgsite ir nepasislėpsite; net emigracija jūsų galimai neapsaugos (net ir užsienyje mane perskaito kasdien tūkstančiai žmonių), ir dabar jūs skaitote šį straipsnį, kuris jus siutina, bet jūs nuo jo negalite pasprukti. Jūs neturite vilties.
Aš nekenčiu jūsų ir nuodiju jums gyvenimą, ir stengiuosi jums kenkti daugiau, kad jūs greičiau dvėstumėt ir užleistumėt vietą normaliems žmonėms, o kol neužvertėt kanopų ir nenuspyrėte kibiro ir nenusimetėt kėbulo ir neatidavėt galų ir nesužaidėt dėžės ir nedavėt dubo, tai kad jūsų gyvenimas būtų kuo nykesnis, kad jus ėstų jūsų pačių pavydas ir pagieža, ir nuo to ėdimo jūs būsit dar silpnesni ir dar mažiau laiko turėsite kenkti mums, normaliems.
Dabar jūs žinote, kodėl aš rašau ir jums: nes aš jūsų šeimininkas, ir jūs tai žinote, ir jums nuo to žinojimo yra bloga ir pikta, bet pasipliuškenkite jame, gal prigersite.
Geriems žmonėms, žiūrintiems į priekį ir ne atgal, pozityviems ir tikintiems Lietuva, darbštiems ir protingiems tuo tarpu linkiu kuo geresnių ateinančių švenčių, o kol jos neatėjo, pasidžiaukime visi tuo retai pasitaikančiu spektakliu, kuris mūsų laukia gruodžio 21 dieną, kai lengvatikiai pamatys, kad pranašauta pasaulio pabaiga neatėjo, ir atsidusę vis dėl to važiuos į pergrūstą prekybcentrį pirkti dovanų, nors tikėjosi, kad to galės išvengti. Dabar jie neturės kur pasistatyti mašinos.
—
* Aš sakiau: nebeskaitykite. Tekstas ne jums. Jums daug ką reikia kartoti po daug kartų, todėl kartoju dar kartą ir prašau nebeskaityti.
** Žodis, sudarytas iš ampersandų, yra “vargiai”, o ne tai, ką pagalvojo jūsų tarpe esantys keikūnai.