Nuotraukoje: Rusijos visuomenės veikėjai neslėpė susižavėjimo geraja žinia.
Anksčiau buvęs prancūzas, aktorius Gerard Depardieu priėmė rusų prezidento Putino pasiūlymą tapti Rusijos piliečiu. Čėčėnijos vadovas Kadyrovas jam pasiūlė dar ir žemės savo išdidžioje respublikoje (kas irgi nieko naujo: Depardieu jau lankėsi Čėčėnijos sostinėje ir ten nuo scenos bliovė “šlovė Kadyrovui”).
Dabar ex-prancūzas naujojo paso gavimo proga dar sugebėjo pavadinti Rusiją “didžia demokratija”, kas negali nedžiuginti. Tiems, kas abejoja, tai labai gerai pakiša panosėn visą mėšliną šio reikalo kvapą.
Galima manyti, kad žadėtasis (bet panaikintas) 75% pajamų mokestis, kurį baudėsi įsūdyti socialistinė lerva, Prancūzijos prezidentas Francois Hollande, ir kuris greičiausiai būtų kainavęs brangiau administruoti, negu atnešęs pajamų biudžetui (taip jau dažniausiai būna su keršto mokesčiais: varguoliai čmošnikai džiaugiasi, kad “turčius paturėjo”, turčiai realiai šiek tiek paspirga ir perstumia pinigus kur nors kitur, o paturėtas lieka mokesčius padidinusios šalies biudžetas; kaip jau sakiau kažkokioje laidoje, jei vyriausybė tikėtų, kad padidinus mokesčius uždirbantiems virš 10 000 Lt per mėn galima gauti papildomų pajamų, tai juos padidintų, bet jie puikiai žino, kad to nebus), buvo šiuo atveju tik gera proga aktoriui parodyti savo debilumą, arba, tiksliaus sakant, atsilupimą nuo tikrovės, apie kurį pakalbėsime truputį vėliau.
Lietuvoje mes turime savų Kremliaus šiknų bučiuotojų, kuriems paskui ruskių valdžia atsiunčia sveikinimus ir gal net butelį karčiosios dovanų. Net Amerikoje laikas nuo laiko iššoka visokių išgamų, kurie, gyvenimui persiritus į antrą pusę, nusprendžia, kad laisvas pasaulis jiems nebepatinka dėl kokios nors įsivaizduojamos “neteisybės”, ir su dideliu trenksmu puola į matuškos Rusijos glėbį, taip atkišdami didįjį piršta tiems, kas jų iki šiol nevertino.
O ką jau kalbėti apie Prancūziją, su jos smirdančiu šliaužiojimu prieš Valstybę, Valdžią ir Pareigūnus. Ten meno ir literatūros žmonės dažniausiai savo nonkonformizmą dažniausiai parodo per kitos valdžios rankelės (arba subinės, as appropriate) bučiavimą. Jean-Paul Sartre su savo Stalino šlovinimu yra tik vienas pavyzdys. Gerard Depardieu yra toks afigiennai laisvas, kad jis pats pasirenka, kieno ranką apseilioti savo gero vyno išlepintomis lūpomis.
Nebučiuoti jokios valdžios rankos būtų iš esmės neprancūziška.
Rusija visais laikais pasinaudodavo šiais perbėgėliais, laimei, gana nevykusiu ir dramblavotu būdu, kuris patiems ruskių valdinininkams atrodė įspūdingas, tačiau nieko dar neįtikino. Vargu ar kas, pažiūrėjęs į garsių Rusijos subinlaižių gyvenimus, pasakydavo: “wow, kaip faina, ir aš taip norėčiau, kaip čia man irgi taip įsitaisius”.
Kokios nors Ingeborgos Dapkūnaitės tapimas rusų aktore ir B-list’o šlovė Maskvos celebrity circuit’e arba lietuvių dainininkų pasišokinėjimai Slavianskame Bazare irgi gali atrodyti patrauklūs tik labai specifinei, ir labai liūdnai, laisvojo pasaulio žmonių daliai.
Gerardo Depardieu atveju čia esti ir kita problema, kuri tyko visų žinomų žmonių ir tų, kas yra pasiekę matomesnę vietą visuomenėje. Kai jie nebegali patys įvertinti, kaip jų elgesys atrodo iš šalies, jie yra visiškai be kompaso, nes svetimų patarimų jie dažniausiai nebegirdi ir nebeklauso.
Kodėl nebeklauso? Todėl, kad būnant matomam tenka užsiauginti storą odą ir nebekreipti dėmesio į pastabas iš šalies. Tai yra logiškas žingsnis, nes jei klausytum visų lojančių, nebegalima būtų normaliai gyventi (taip, žinau ir pats, kad greitas ir efektyvus siuntinėjimas į kairę ir į dešinę, nors ir yra vienintelis įmanomas variantas mano atveju, atima daugelį atgalinio ryšio, feedback, privalumų ir, kaip ir kiekvienas vaistas, nėra be šalutinio poveikio).
Todėl dabar, aš esu tikras, nors ir Gerard Depardieu turi draugų ir pažįstamų, kurie jam sako – ką tu, senas idiote, darai, kaip tu atrodai? – jis jų nebeklauso, nes taip, iš tiesų, einant savo keliu dažnai reikia išmokti neklausyti ir nekreipti dėmesio.
Tada ir išeina, kaip išėjo dabar: kai neturi įgimto moralinio kompaso ir kai neatskiri, kas gerai ir kas blogai, tai pasitaikius progai tampi Rusijos cirko beždžione, ir jau ką paskui bedarytum ir kaip besistengtum, trumpas romanas su eiliniu Rusijos diktatoriumi, kad ir koks tau jis atrodytų epizodinis, tampa tavo gėdos žyme visam likusiam gyvenimui.
Taip ir atsitiko Gerardui Depardieu: anksčiau pažįstamas iš vaidmenų, dabar iki grabo lentos bus aptariamas kaip “tas aktorius, kuris iš Putino gavo pilietybę”.