Apie popieriaus knygas ir e-knygas protingai parašė (jis dažniausiai taip rašo) Romas Sadauskas-Kvietkevičius. Pabudo noras pridurti, nors esu apie tai rašęs nemažai, ir komentavęs taip pat, paskutinį kartą vos prieš kelias dienas.
Vienas dalykas yra įpirkimas, kitas – įpročių keitimas. Pirmasis ateis greitai, tačiau antrasis užtruks labai ilgai.
Atsipeikėkime, aplink pilna vyresnių nei penkiasdešimt metų amžiaus žmonių, kurie nesinaudoja el. paštu ir nerašo SMS žinučių, jei tik gali to išvengti, nors turi priėjimą ir prie vieno, ir prie kito. O mes apie skaitykles kalbame.
Kad nereikėtų vėl rašyti panašiai, pakartosiu, kodėl e-knygų Lietuvoje taip nedaug (iš naujausios grožinės literatūros – elektroniniame variante išsileido Justinas Žilinskas ir Andrius Tapinas, bet ir vienas, ir kitas vargu ar iš to greitu laiku uždirbs daugiau, nei vienos riedlentės, Holgos arba Pabst Blue Ribbon six-pack’o įsigijimo biudžetą.
Kai per metus legaliai parduodama 20, 30 vienos el. knygos egzempliorių, kas į jas žiūrės neskeptiškai? Dėl ko autorius ar leidykla pradės užsiiminėti el. knygos variantu, kad gautų 20 ar 50 litų? Suprantate, jau nusibodo tie cypimai: „Kodėl jų neleidžia, tikrai būtų kas perka“. Tikrai nebūtų. Apsiraminkit. Jei būtų, kas perka, ir ne po dešimt egzempliorių, tai juos tikrai leistų.
O jei tie skaitytojai taip gerai žino, kas yra gerai, tai teparašo patys knygą ir platina ją elektroniniu būdu, ir aš pažiūrėsiu, kiek išplatins.
Pagrindinis el. knygos silpnumas yra jos, kaip savaiminio tikslo, matymas. Entuziastai nori, kad žmonės pamatytų šviesą ir rinktųsi el. knygas, nes jos teisingos, o ne dėl objektyvių priežasčių sutapimo ir kritinės masės. Bet to nebus.
Žmonės renkasi tai, ką jie nori rinktis, ir tą norą formuoja objektyvios sąlygos bei įpročiai, kurie gali būti neracionalūs, bet nuo to jie nepasidaro silpnesniu faktoriumi.
Turiu atskirą pranešimą visiems hipsteriams, perestukinams ir Coffee Inn gyventojams, inspiruotėms savo idėjų, kurios inspiruoja tik juos pačius, ir kurie niekaip negali sustoti man aiškinti komentaruose, laiškuose, pastabose, tvytuose ir visur, kad neleisdamas savo knygų elektroniniame variante, aš esą prarandu pajamas, kurias galėčiau susirinkti iš jų.
Nes jie, panimaješ, man mokėtų, jie pirktų mano knygą, bet dabar negali jos nusipirkti.
Jie nepirktų mano knygos. Tai yra, keliolika gal ir nupirktų. Gal keliasdešimt. Bent jau net tiek nenupirktų, kiek puodelių Duskit Pavidolei. Galimos pajamos iš visų mane auklėjančių jaunosios kartos verslo vizionarijų nepateisina mano laiko sąnaudų užsiėmimui e-leidyba.
Aš žinau: tai turėtų būti skaudu, kai tau pasako, kad tu kaip pirkėjas nelabai esi svarbus.
Skaudu, kaip nutrūkęs šniūrelis ant rankos. Skaudu suvokti, kad to vis dar neuždirbančio, ir negreitai uždirbsiančio, segmento perkamoji galia Lietuvoje nėra tokia, kaip San Francisco (daugiausia todėl, kad JAV veltėdžiai turi turtingus tėvukus, užsidirbusius iš senosios, nuobodžios ekonomikos), ir net ir tie graudūs skatikai, kuriuos jie turi Lietuvoje, yra sėkmingai sušluojami Coffee Inn’o ir pigių kokteilių bariukų ir tinklinių picerijų.
Jūs e-knygoms jau neturite pinigų, nes jau nusipirkote karamelinę latę.
Aš jums nejaučiu jokio priešiškumo (išskyrus tuos atskirus atvejus, kai įkyriai aiškinate tokiu tonu, lyg jūs būtumėt įtaikingi ir svarbūs, kai įtakingi ir svarbūs esate visai ne jūs), tiesiog jūsų gyvenimo stiliukas ir tingėjimas dirbti ir užsiimti produktyvia veikla (geras pavyzdys – nuolatinis pomėgis parašyti komentaruose: “yra apie tai citata, bet tingiu ieškoti”) jums neleidžia ekonomikoje užimti svarbesnės vietos.
Kai turėsite daugiau pinigų, ir pakeisite įpročius iš vogimo į pirkimą, tada rinka jums pasiūlys daugiau elektroninių knygų. O kol kas soriukas.