Vienas laikraštis prieš kurį laiką mane kalbino apie tarptautines mokyklas Lietuvoje. Tas pačias, kurios mokamos, už pinigus. Žinoma, nemokamų mokyklų apskritai nėra, tik čia tėvai moka tiesiogiai. Straipsnis išėjo išsamus, o stambiu šriftu iškėlė provokuojančią mano citatą (ar būna jų kitokių, mano citatų?), kur sakiau, kad tokiose mokyklose mokosi vaikai, kurių tėvų dėmesys mokslui didesnis už vidutinį. Ar kažką panašaus.
Kai tą straipsnį pamatė plačioji visuomenė, reakcija mane išvertė iš koto. Na, neišvertė, bet suglumino, lyg būčiau žiūrėjęs, kaip katalikiškas mergaičių choras slapčia smaginasi, pyškindamas iš automatinių šautuvų į beginklius žvėrelius. Arba lyg būčiau pamatęs ką nors iš savo bičiulių koncertuojant Klonio gatvėje. Vienu žodžiu, suglumino ir suneramino.
Žinojau, kad šalyse su sena socialistinio pavydo ir klasių kovos tradicija (tokiose, kaip Anglija) privačios mokyklos yra proletarų ir jiems prijaučiančių intelektualų neapykantos taikinys. Jų nekenčia net labiau, nei privačių ligoninių. Tai „nelygybės“ židinys ir simbolis, ir ten yra nuolatos primenama, kad tas mokyklas reikėtų uždrausti, kad išrinktieji negalėtų klonuoti į save panašių.
Lietuvoje, visuomet maniau, yra kitaip. Bent jau gyvenant Anglijoje, lietuviai draugai niekad mano šeimai nepriekaištavo, kad dukros toje šalyje mokosi privačiai. Skirtingai nuo draugų anglų, kurie traukydavo pečiais arba burbėdavo (išskyrus tuos, kurių vaikai patys būdavo privačiai mokslinami). Kai persikraustėm Lietuvon, irgi lyg ir viskas buvo normalu.
Pasirodo, nieko panašaus. Tiesiog į veidą niekas nesako to, ką gali drėbti anonimiškai.
Panieką privačias mokyklas pasirinkusiems vaikams galima palyginti su panieka tiems, kas renkasi firmines padangas automobiliui arba rūko legalias cigaretes. „Čia tiems, kas turi pinigų daugiau, negu proto.“ Neapykanta, kaip keleiviams, kurie sėdi lėktuvo priekyje, už užuolaidėlių. „Pasikėlę, kurgi jie bus su paprastais, jiems gi onoras neleidžia. Turi pasirodyti, kad turtingesni.“ Linkėjimas blogo, lyg pamačius kokio verslininko laibą draugę. „Durnė buvo, durnė liks, už pinigus proto nenupirksi.“
Aš turiu deklaruoti interesą. Dvi mano dukros mokomos privačiai. Joms mokykla patinka, mes su žmona irgi patenkinti, ir keturiasdešimt tūkstančių litų per metus mums atrodo kaip priimtina kaina. Dar klausimų bus, kai dėl manęs asmeniškai? Kol nepamiršau – taip, jos mokosi anglų kalba.
Man įdomu štai kas. Pirmiausia, iš kur tas ligotas įsitikinimas, kad svetimų pinigų leidimas yra visuomenės reikalas? Tie, kas moka už vaikų mokslą, jums nieko neskolingi. Be to, jie jau sumokėjo (mokesčių pavidalu) už savo vaikų vietas valstybinėse mokyklose, ir jomis nesinaudoja, ir moka antrą kartą.
Antra. Kodėl pagiežingas, menkos kvalifikacijos ir gabumų žmogelis, kuriam gyvenimas tikrai pašykštėjo ir sėkmės, ir nuovokos, yra įsitikinęs, kad jis gali patarti apie vaikų mokslą kažkam, kas gyvenime tvarkosi žymiai geriau? „Pinigai proto neatstoja“, burba jis.
Aš jo klausiu – o tu, reiškia, labai protingas? Tuomet tau neturėtų būti sunku sugalvoti, kaip apmokėti tą šildymo sąskaitą, apie kurią tiek kalbi ir burbi. Jei tu toks proto bokštas ir talento luitas, kodėl tave samdo tik už minimalią algą – ir dar darbdaviai, kurie, reikia suprasti, yra smarkiai bukesni už tave, nes tu juk juos niekini?
Apskritai, neišmanėliai mūsų šalyje yra suįžūlėję, rėksmingi ir nesigėdina savo pavydo visiems, kas nors truputį pajudina smegenis ir yra linkę atsikelti anksčiau ir siekti daugiau. Šimtmečių valstietiška sunkaus darbo kulto ir geresnio gyvenimo siekio tradicija, išausta tautosakoje ir kruopščiai (kaip galvojau) atnešta per visas okupacijas, vis dėlto XX amžiuje buvo užnuodyta šlykščia tinginių ideologija.
Net kalba pasikeitė. Darbas dabar jau tik „vergavimas“ ir skirtas tiems, kam trūksta proto susiveikti pašalpas. Kažkas išmokė žmones naujųjų socialistinių užkeikimų, kaip antai „saviraiška“ (žmogus dar nieko nemoka dirbti, o jau nori „rasti save“), „darbdavio socialinė atsakomybė“ (lyg nebūtų gana laikytis įstatymų ir mokėti mokesčius) ir „šeimai ir darbui skiriamo laiko balansas“ (koks balansas – aš einu miegoti, kai visi darbai nudirbti; gyvenimas – ne skautų stovykla, nėra nieko subalansuoto, tik daug darbo).
Tiems, kas savo vaikams ruošia geresnį gyvenimą per geresnį mokslą, visuomenė (arba didelė jos dalis) yra, regis, paruošusi aštriausius peilius. Tai, kas kažkada valstiečiui lietuviui buvo savaime suprantama – kuo daugiau vaikų išmokslinti kuo geriau, nes tik taip palikuonys galės lipti socialiniais laipteliais – dabar tapo piešiama kaip amoralus ir ciniškas išsišokėlių išsidirbinėjimas.
Lietuvos kaime šimtmečiais nebuvo priimta lygiuotis į nevykėlius: siekiamybė buvo derlingiausios žemės, erdviausi trobesiai, geriausi padargai, kuo daugiau gyvulių ir paukščių. Iš kur dabar tas lygiavos troškulys?
Ir nuo kada pavydas ir pagieža pasidarė norma? Man regis, išvedžiojimai apie lietuvį, svajojantį, kad kitam lietuviui būtų tik blogiau, ir kad jei jam sekasi dabar, kad nepasisektų arba jam, arba jo vaikams, yra naujųjų laikų pramanas. Tai mums nebūdinga. Mes to išmokome tuo pat metu, kai išmokome vogti iš darbovietės, važinėti be bilieto ir skambinti iš tarnybinio telefono asmeniniais reikalais.
Apie privačių mokyklų auklėtinius tiražuojamos legendos, kuriomis šiaip jau turėtų tikėti tik lengvatikiai arba itin nervingi mažamečiai, bet ant jų kimba kažkodėl ir visai išsilavinę žmonės, patys baigę aukštąjį mokslą (galbūt jei jis anuomet būtų buvęs mokamas, diplomai būtų tekę mažesniam kiekiui minkštagalvių).
Privačios mokyklos, pasak populiarios sakmės, tai akademiniu požiūriu beverčiai gyvačių lizdai, kur vagys, politikai ir nešvarūs verslininkai leidžia savo išpaikintas išperas ir moka didelius pinigus už tai, kad jaunieji šlykštukai įžūliomis akutėmis galėtų spjaudyti mokytojams ant galvų.
Šie pasakojimai turi maždaug tiek pat pagrindo, kiek istorijos apie žydus, geriančius krikščionių kūdikių kraują, bet tai netrukdo šiems pasakojimams vešėti ir keroti.
Bet šios istorijos moralas, kaip visad, teigiamas. Jūs galit nekęsti privačių mokyklų ir visų, gyvenime siekiančių daugiau, galite nemėgti tų mokyklų moksleivių ir ten vaikus leidžiančių tėvų, galit šaipytis ir visaip juos pravardžiuoti turinčiais daugiau pinigų, nei proto. Galit aiškinti, kad jie, patys mažamoksliai ir dvasios skurdžiai, sprendžia savo psichologines problemas. Jiems jūsų panieka – kaip nuo žąsies vanduo. Jei jie turi psichologinių problemų, jie jas išspręs. Jei reikės, pasamdę brangų psichoterapeutą.
O jūs, pavyduoliai, ir toliau dirbsite jiems, o jūsų atžalos greičiausiai dirbs ten, kur jų vaikai turės didesnius kabinetus ir gilesnius odinius krėslus, ir gyvenimo ratas suksis toliau, ir tai nebus lošimo namai, kur čia pasiseka, čia ne. Ruletė dažniau pasisuks jų naudai. Ar vis dar norite iš jų šaipytis?