Utenos alaus gamintojai pakvietė mane į Uteną. Jie perskaitė, ką aš rašiau apie jų naują „skaidrios kokybės“ kampaniją (rašiau iš esmės teigiamai, nes aš esu už tai, kad šiuolaikinė aludarystė būtų greta barzdotų kaimo diedelių ir jų paklypusių stūbelių gamybos, o ne priešją).
Aš žinau, kad totalios pergalės prieš snobus ir tipo žinovus niekada nebus. Dabar aš paskelbsiu straipsnį, ir vis tiek rašys, kad Utenoje ir Švyturyje ir visur kitur yra myžalo skonio alus, nes taip reikia sakyti.
Kad jau vėl apie juos kalbam, nepamirškime paminėti ir komiško aspekto, kuris buvo pastebėtas ne mano. Jei jūs sakote, kad „alus kaip myžalas“, pasipasakokite, kada, kur ir kokiomis aplinkybėmis susipažinote su šlapimo organoleptinėmis savybėmis?
Kiek jo išgeriate per savaitę? Ragaujate vieni ar su draugais? Renkatės jį kasdieniam ar šventiniam stalui? Kokią renkatės optimalią šlapimo patiekimo temperatūrą ir prie kokio maisto derinate?
Papasakokite, mums viskas įdomu.
Grįžtant prie snobų, aš nesiekiu totalios pergalės. Aš noriu, kad dideli ir galingi gamintojai nebūtų nebaudžiamai demonizuojami ir kad kalbėjimas apie alų nebūtų aplipdomas įkyriom mantrom apiehigh gravity (high gravity istorija yra nauji alaus milteliai, tas pats išpūstas burbulas iš nieko, po to seka istorija apie tai, kaip po gero alaus gamybos vamzdžius išplauna ir tas pamazgas į butelius išpilsto – tamsuoliams visą laiką reikia sąmokslo teorijų apie atominės pavojų, žydų bankininkus, skalūnų dujas, Kubiliaus praskolintą šalį).
Aš dar daugiau rašyčiau apie modernaus alaus heiterius, jeigu apie juos būtų daug ką rašyti, bet jie yra visą laiką tokie patys, iš jų nieko naujo neišgirsi. Jau esu sakęs: jie mieliau kalba apie tai, ko jie negeria.
Būna toks vyno pažinimo lygis, jis yra labai žemai apačioje, kai šiek tiek prakutę vyno gėrėjai, nusipirkę kelis butelius vyno už 40 Lt., nuo to momento nepailsdami visiems praneša, kad jie „aišku šeneto negeria“. J.P.Chenet, kurį jie anksčiau mielai pirko, o dabar nė pirštu neliečia (ir turi mums apie tai pranešti) yra vyno prekės ženklas, didžiausias Prancūzijos vyno eksportuotojas, parduodantis virš 64 mln. butelių per metus, arba, jei skaičiuosim kitaip, po 2 butelius per sekundę.
Turiu įtarimą, kad aršiausi aiškintojai apie alų iš miltelių slapta jaučiasi labai negerai, nes juk visą gyvenimą gėrė ne tai, ką dabar norėtų papasakoti labai išmanantiems bičiuliams, nes labai išmanantiems bičiuliams galima išdidžiai pasakoti tik apie produktus, kurie yra tokie rinktiniai, kad apie juos niekas nėra girdėjęs.
Utena kaip small town America
Jei tikitės, kad dabar čia bus ataskaita apie tai, kaip alų verda Utenoje, su nuotraukomis iš viso technologinio proceso, tai jūs klystate. Taip, aš pamačiau viską, ragavau salyklo ir apynių (aš jiems sakiau – karamelinį salyklą reikėtų pakuoti į maišelius ir pardavinėti, kaip saulėgrąžas arba bulvių traškučius).
Paragavau būdamas kelias rūšis (tiesą sakant, vos lūpas pamirkiau, nes reikėjo juk likti blaivam, kad galėčiau vairuoti atgal į Vilnių), bet aš ne blogeris, kuris jums rašys ataskaitas.
Naudodamasis proga, priminsiu, kad taip pat nedalyvauju renginiuose beigi degustacijose, skirtose vadinamiems “blogeriams”, nekviečiu į namus jūsų išskirtinių razinų ir aromatizuotų muilų pavyzdžių pakaštavojimui irgi beigi taip pat nevaikštau į smagius vadinamųjų “blogerių” renginius (netgi ir pas ministrus), visų pirma todėl, kad nėra tokio dalyko, kaip “blogeris”, o juo labiau tai nėra gyvenimo būdas ar profesijos aprašymas. Savo laiku, prie visos savo pagarbos ir paramos konservatoriams, nėjau net į vadinamųjų “blogerių” susitikimą su tuometiniu premjeru Audrium Kubilium, nes neinu į nieką, prie ko yra žodis “blogeris”.
Dar daugiau: jei norite išgirsti iš manęs kokios nenorminės leksikos savo adresu, palyginkite, sugretinkite arba dar kaip nors priskirkite mane prie “blogerių”, labai didelė tikimybė, kad jums pasiseks ir pateksite į negrįžtamos anatemos teritoriją.
O dabar grįžkime prie temos.
Ta Utenos pusė, kur Basanavičiaus gatvė nueina į rytus ir prasideda Pramonės gatvė, atrodo keistai kaip small town America. Aš nuvažiavau į Statoil degalinę, apsidairiau aplinkui, ir ten viskas atrodė kaip Webster Springs, West Virginia, arba Barstow, California.
Ta pati didelė erdvė, kažkokia ramybė, neskubantys žmonės ir pramoninio gyvenimo jausmas.
Nežinau kaip, bet aš dažnai aplink save matau vietas, į kurias aš ilgiuosi grįžti. Būna žmonių, kurie gerai mato panašumus tarp žmonių. Aš matau panašumus tarp vietų ir vaizdų. O gal aš pats susikuriu sau vaizdinius aplink save, kad būtų linksmiau.
Kai aš gyvenau Reading, Berkshire, kuris yra prie Londono, tai mieste buvo tokia vieta (parodyta aukščiau), kuri man kažkodėl priminė Kauną ir ten esančią Minties Rato Gatvę (žemiau). Tai aš vis apie tai galvodavau, kai savo gyvenimo Anglijoje pradžioje neturėjau automobilio ir važinėjau į darbą autobusu.
Sėdėdavau antrame aukšte ir laukdavau, kol privažiuosim prie tos vietos, kuri man primena Kauną.
Visokie skoniai
Pačioje gamykloje pamačiau tai, ką ir tikėjausi pamatyti, gal tik dar labiau, negu tikėjausi, nustebino ir pradžiugino preciziškas požiūris į viską, tvarka ir dar – labai didelis asortimentas, kur kiekvienai alaus rūšiai sava receptūra, ir jie ten viską iki smulkmenų surašę, ir tikrina ir tikrina ir tikrina. Jeigu kažkam atrodo, kad visos rūšys vienodos, ir tik išpilsto viską į skirtingus butelius, tai galvokit toliau, aš iš tiesų jums nepadėsiu.
Tiesą sakant, dar prieš Utenos aplankymą aš buvau namie pats padaręs neorganizuotą degustaciją pagal savo supratimą, bet čia buvo su rodymo specialistu (Jonas Lingys ten jau įpratęs viską rodyti, jis vadovauja aludarystės pažinimo centrui) ir daryklos bosu Marium Šveistriu, tai čia buvo viskas naudingiau. Pilsneris skiriasi nuoClassic, o dar yra tas su skaidria etikete, techniškai turėtų vadintis turbūt Utenos Utenos. Šiaip jau, rimtai, jeigu nuo modernių alaus rūšių kam nors yra bloga (o bloga, kaip galima išgirsti, yra daugeliui, nes jie negali nustoti kalbėti), tai zyzloms reikėtų gal tiesiog jas pamiršti ir negadinti visiems nuotaikos ir neteršti eterio.
Jūsų niekas neverčia gerti nei Utenos, nei Švyturio, nei Budweiser (taip, man patinka ir amerikietiškas Budweiser, jei kas nors abejojote), jūs jį galite visiškai ignoruoti. Aš, pavyzdžiui, niekada neperku degalinėse ir prekybos centruose moteriškų blizgių žurnalų rusų kalba. Jie yra ne man. Kodėl jūs negalite suprasti, heiteriai jūs, kad modernus alus yra tiesiog ne jums?
Kodėl jums būtų geriausia, jei jo nebūtų apskritai?
Sužinojau tuo tarpu, kad Utenos Porteris, kuris man yra palydovas nuo jaunystės, yra gana nišinis produktas, ir jo pagaminama ir išgeriama nelabai daug, tai toks mėgėjų dalykas, ir labiau mėgstamas vyresniojo segmento. Paskui pagalvojau – vyresnysis segmentas tai juk aš ir esu, damn it. Viskas sutampa.
Ta proga prisiminiau labai seniai (gal prieš 20 metų) per radiją girdėtą jų reklamos jingle, kažką tai „Man pasakojo kartą ponas Porteris / (…) ir puikus reporteris / kad jeigu geria alų, tai tik porterį / ir geria porterį iš Utenos“, gana toks lame-ass reklaminis produktas, bet tokios apskritai buvo reklamos anais laikais. Pakanka prisiminti, ką per radiją transliuodavo Stasio Lozoraičio reklaminėje kampanijoje, kai jis kandidatavo į prezidentus.
Nostalgijos gniaužtuose
Tai va, o dabar pereisiu prie linksmiausios dalies. Aludarystės centre yra daug prisiminimų apie vaikystę mums visiems – jau vien Varpelio, Šaltuko ir visų kitų džiaugsmų etiketės ko vertos (žiūrėčiau ir žiūrėčiau). Bet kalba ne vien apie jas. (Beje, man dar labiau romantiškai atrodo etiketės iš kokių 1993, 1994 metų, kai buvau jaunas – dabar jau ir jos yra istorija, nes tas laikotarpis mums jau yra istorija).
Jau man gyvenant Britanijoje, aš mačiau Lietuvoje (gal per atostogas, o gal šiaip Lietuvos spaudoje) jų reklamas apie tai, kaip galima laimėti sodybą, o dar, jei teisingai prisimenu, Land Roverį. Tai buvo ano amžiaus pačioje pabaigoje. Niujorke dar stovėjo World Trade Center. Bill Clinton buvo JAV prezidentas.
Tais laikais, dar prieš krizę, Lietuva augo ir keitėsi fantastišku greičiu.
Visi mano draugai Lietuvoje statėsi ir pirko namus ir butus vienas per kitą, sklypus, automobilius, ir viskas, ką mes matydavom nuvažiavę į the Old Country, buvo toks ryškus kontrastas su gyvenimu priplėkusioje, niekur nejudančioje, saikingoje, savo balutėje sėdinčioje, be ambicijų merdinčioje Britanijoje, kad būdavo liūdna grįžti į namus Reading‘e. Mūsų namas, kuris buvo 1905 metų statybos ir erdvus pagal tos šalies standartus, ir kainavo brangiai, buvo apgailėtinas, palyginti su tuo, ką aš mačiau pas draugus Lietuvoje. Lietuvoje buvo ambicijos ir troškimai ir blizgesys. Britanijoje buvo voratinkliai ir pilkuma. Šiaip jau taip ir liko.
Ta Utenos sodyba prie ežero alaus reklamose, visa tokia raudonai medinė ir tvarkinga, tokia jauki, tokia ideali kaip saldainiukas, kaip tas gyvenimas Coca Cola klipuose iš 1980-1990 metų, man buvo paskutinis lašas. Su tais rasotais buteliais (jų etikečių dizainas jau praeityje, bet muziejuje galima pamatyti), su lietuviškai-amerikietišku supratimu apie paprastą gražų gyvenimą ir vasarą prie vandens su kepsniais ir pirtimi ir su maudymusi iki nakties. Aš žiūrėdavau į Lietuvos vaizdus ir norėjau to, kaip kažkada tarybų Lietuvoje žiūrėdavau užsienietiškus žurnalus ir norėjau gyvenimo Vakaruose.
Turbūt būtent tada, žiūrėdamas į Utenos alaus reklamas – likus dar dešimčiai metų iki grįžimo į Lietuvą – aš pradėjau širdies gilumoje suprasti, kad aš vis dėlto labai noriu gyventi Lietuvoje, gyventi taip, kaip tose reklamose, ir tie plakatai, dabar godžiai mano apžiūrėti Utenos alaus daryklos muziejuje, buvo priminimas apie tai, kaip svajonė išsipildė.
Svajoti reikia atsargiai, nes išsipildo.
Perspausdinta iš portalo Laukinės Žąsys