Geranoriškai ir optimistiškai nusiteikęs žmogus pirmiausiai turi užsiauginti storą odą. Ir pasiruošti išbandymams. Ir suprasti, kad nesėkmė būna skaudi, bet ji – tik juokai, palyginti su tais smūgiais, kuriuos dovanoja pasisekimas.
Tai pastarosiomis savaitėmis gerai suprato Andrius Pojavis, Lietuvos atlikėjas, sutikęs dalyvauti labiausiai nedėkingame iššūkyje, kuris tik gali tekti viešam žmogui: Eurovizijoje.
Aš mažai žinau Lietuvoje žmonių, kurie turėjo išklausyti tiek patyčių, šaipymosi ir blogų palinkėjimų, kiek jis. Net jei jis ir sakytų neskaitąs užgauliojimų internete, vis tiek žinočiau, kad skaito, ir jam dėl to nemalonu. Net jei ir sako, kad vis tiek myli Lietuvos publiką, aš jo nekaltinčiau, jei širdyje jis linkėtų visiems, kad jiems dingtų elektra per svarbiausias metų rungtynes, arba kad kiekvienam iš lojančiųjų automobilis nebeužsivestų speiguotą gruodžio penktadienio vakarą tuščioje gatvėje, per du šimtus kilometrų nuo namų.
Pramoginis ir nerimtas renginys, auksinis avinėlis sąmokslo teoretikams (juk konkurse tik politika ir balsavimas už savus, jokios muzikos ten nėra ir būti negali, net dalyvauti turėtų būti gėda), yra it Wimbledon‘o turnyras pranašysčių skleidėjams arba kasmetė lėkštų juokų Olimpiada komentatoriams. Čia kiekvienas trečiosios lygos šmaikštuolis gali pasijusti tarptautinės klasės sporto meistru.
Šaipytis iš Eurovizijos atlikėjų – lyg pririštus žvėrelius iš medžioklinio šautuvo pyškinti. Tai žaidimas be pralaimėjusių: čia žiūrovas visada nugali ir kvatodamas pasikelia savivertę. Jis – Dievas. Jis – lyg senovės Romos miestelėnas, tingiai cirke per gladiatorių žudynes šlamščiantis pupas ir riebaluotomis lūpomis laidantis sąmojus, iš kurių maloniai pasijuokia kaimynas tribūnoje. Masėms reikia pramogų, tačiau ne visi juk gali sau leisti eiti į operą ir mėtyti į atlikėjus supuvusius pomidorus. O Eurovizija yra visiems.
Žinoma, teisybės dėlei reikėtų pridurti, kad Eurovizija yra ir kasmetė dovana laikraščių ir portalų skilčių rašytojams, kurie nepraleis progos parodyti, kaip išmiklino plunksną per metus, aptarinėdami tautiečius ir jų įpročius.
Prieš finalą prognozavau, kad Andrius Pojavis užims ketvirtą vietą. Ketvirtą ir užėmė, tiesa, ne nuo viršaus, bet ne tame esmė.
Ką sužinojom iš šios Eurovizijos? Pirma, dabar žinome – draugų neturime jokių. Niekam mūsų nereikia nei Latvijoje, nei Estijoje, nei Baltarusijoje, nei Skandinavijoje: mes galim dominti kaip rinka, arba kaip darbo jėga, arba kaip vieta atostogoms. Meilės ir švelnumo nesitikėkim, o juo labiau draugiškų palaikymo balsų.
Atpraskime nuo troškimo būti mylimi ir kam nors patikti, ir iškart palengvės. Mes pasaulyje vienui vieni. Supraskime tai.
Antras dalykas – mūsų emigrantai seniai nebe tie, kur buvo. Daugelis tų, kurie turi kelias kronas, kad paskambintų ir atiduotų balsą už savo istorinės tėvynės atstovą, arba išvis nebežiūri Eurovizijos, arba grįžo į Lietuvą. Gal kažkur ir buvo techninių nesklandumų, kažkas už kažką negalėjo balsuoti, bet nereikėtų į tai kreipti daug dėmesio ar reikalauti teisingumo. Teisingumas apskritai pasaulyje būna retai, ir geriau ne teisybės ieškoti, o stengtis įgauti tokią galią, kurios mažos neteisybės negalėtų sužlugdyti.
Tačiau yra dar vienas dalykas, kurio dar neišmokome, bet privalome išmokti, jei norime, kad būtų kažkokios naudos iš kelių valandų kiurksojimo prie TV ekranų.
Reikia suvokti, kad Euroviziją jau beveik visi pamiršo ir nuėjo sau, kitų tikslų siekti, užuot laižęsi žaizdas ar žiūrėję sau į bambą: „reikia gerai išnagrinėti, kaip čia taip atsitiko“. Reikia užmiršti, kas buvo, ir eiti prie naujo starto, nes tik taip elgiasi geriausieji.
O mes juk norim būti geriausi? Mes ir esam geriausi.
Šių metų Eurovizija – jau pats patekimas į finalą – primena, kad sėkmė yra žymiai sudėtingesnis žaidimas, negu atrodo tiems, kas mėgsta paprastus paaiškinimus, dėsnius arba taisykles. Kaip ir versle, moksle ir mene, sėkmės sudėtinės dalys miniai tampa aiškios ir suprantamos tik vėliau. Po laiko visi gudrūs.
Kai BBC užsakymu Anglijoje 1997 metais buvo sukurti „Teletabiai“, mažai kas tikėjo, kad tai bus neįsivaizduojamus milijonų kalnus uždirbsianti programa, išversta į 41 kalbą ir rodoma daugiau nei šimte šalių. Visi sakė „nesąmonė“. Paskui visi pradėjo labai protingais veidais linksėti galvom ir aiškinti, kad čia „viskas labai elementariai padaryta; bet kas galėjo tai sugalvoti“. Nieko ypač protingo.
Panašiai yra ir su sensacija tapusiais batais Andriaus Pojavio dainos tekste, ir su jo keistu sceniniu judesiu – tai buvo mūsų šalies atstovo sėkmingi ginklai, nors ir suveikė ne taip gerai, kaip norėjome. Nieko baisaus, bandymas geras. Pasakykim sau patiems, kad tai buvo gal geriausias dešimtmečio bandymas tame konkurse, nusišypsokim ir greitai ieškokim kito tikslo.
Kiekvienas kažko pasiekęs žmogus, planavęs laimėti, o ne pasiduoti, velka paskui save, kaip vestuvininkų automobilis velka pririštas garsiai barškančias skardines, tauzijančius, lojančius, paniekinamai aiškinančius pavyduolius.
Tie, kas pratęs slėptis už garantijų, pažadų, įstatymo raidės, taisyklių, sertifikatų ir nuostatų nuo likimo ir gyvenimo, kuris yra menkai prognozuojamas ir dažnai krečia pokštus arba neadekvačiai atlygina, labai užsigauna dėl žaidžiančių ne pagal taisykles. Mat jie visuomet suvynioja į gumulą ir išmeta šiukšliadėžėn popieriuose surašytas normas, nes jos – tik silpniesiems. Jos skirtos paniškai bijantiems pralaimėti.
Popierinės instrukcijos, geriausiu atveju, gali jų besilaikančius apsaugoti nuo paskutiniųjų vietų gyvenimo varžybose. Dažnai jos nepasiekia nė tiek.
Taisyklės skirtos tiems, kas neturi vaizduotės ir drąsos.
Dar ir dabar yra daug manančių, kad Lietuvai tarptautiniuose konkursuose nelabai sekasi, nes komisijos nepakankamai griežtos, per trumpai posėdžiauja ir neprašo pateikti atlikėjo kvalifikaciją patvirtinančio diplomo. Nepakankamai rimtai žiūrim, galbūt, jei Seimas konkursų dalyvius atsijotų komitetuose ir frakcijose, o paskui pateiktų plenariniam posėdžiui, tai tikrai išrinktume nugalėtoją. Juk būtent taip gimsta visos geriausios mintys ir sprendimai.
Šių metų Eurovizija teišmoko visus labiau pasitikėti savo jėgomis ir, kai kas nors nepavyksta, kuo greičiau apie tai užmiršti ir susirasti naują siekimą ir svajonę. Daug taikinių numuša nebūtinai taikliausias. Sekasi ir tiems, kas tiesiog daug šaudo.