Amerikietiškose reklamose yra toks terminas – „artist‘s impression“. Prekė dar nesukurta, arba dėl kokių nors priežasčių jos fotografuoti negalima, todėl ji parodoma dailininko nupiešta. Dailininkas piešia pagal gamintojo sumanymus ir tikslus arba pagal jo pasakojimą, ir tada parašoma, kad tai – „menininko įspūdis“. Bet koks atitrūkimas nuo fotografinio vaizdo tuomet yra pateisinamas, maža to, to atotrūkio net ir pažymėti neišeis, nes kas gi, būdamas sveiko proto, kabinėsis prie meno kūrinio atotrūkio nuo tikrovės.
O dar yra angliškas pasakymas „poetic licence“: kaip James Bond‘as turėjo licence to kill, oficialų leidimą žudyti (esant reikalui, žinoma, ir didesnių tikslų vardan), taip ir poetai turi oficialią teisę iškraipyti tikrovę taip, kaip jie mano tai esant reikalinga. Arba jie galvoja, kad turi tokią teisę, nes juk kiekvienam poetui atsiras dešimtis vertintojų, kurie prie jo prieis, kaip prieina poilsiautojai prie portretų piešėjų Palangoje („panašu – nepanašu“), ir nuteis.
Vilnius kaip miesto mitų kalvė
Miesto mitai, urban myths (arba, kaip dar sakoma, urban legends – miesto legendos), yra dažniausiai mažyčiai pasakojimai, plintantys kaip gyvas organizmas ne tik iš lūpų į lūpas, bet ir iš vieno spaudos leidinio į kitą, ir išnaikinami sunkiau, nei pūslelinė.
Tiksliau, jie visiškai neišnaikinami, ir tvaresni už bet kokius didžius pasakojimus, už ilgus naratyvus, nes nereikalauja nei gerų pasakotojų įgūdžių, nei literatūrinės priežiūros, nei gero kalbos išmanymo. Jie lengvai išverčiami į kitas kalbas
Vilnius jų turi daugiau, negu galima įsivaizduoti. Laimonas Briedis, parašęs apie Vilnių, kaip apie svetimųjų miestą, pabandė kai kuriuos jų atskleisti ir išpreparuoti. Jis pasakojo apie tai, kaip Vilnius visada priklausė daugeliui ir nuolatos nepailstamai mutavo, tačiau Briedžio niekas nenorėjo klausyti, nes kiekvienas dabartinis Vilniaus gyventojas, kaip ir senaisiais laikais, turi susidėjęs savo paveikslą iš miesto legendų, kurių audeklas yra toks stiprus ir savas, kad niekas neleis kažkokiam autoriui – ir dar rašančiam Kanadoje – to antklodės nukėlinėti ir keisti kita, nepažįstama ir neišbandyta.
Vilniečiai – ir mieste gimę ir (arba) užaugę ir turintys daugiau nei trijų kartų kapus jo kapinėse, kaip aš, ir kiti, kurie susiję su miestu kitokio naujumo saitais, niekam neleidžia liesti jau susikurto paveikslo. Vilniaus, jo vietų ir jo gyventojų vaizdai yra mūsų galvose, ir mes niekam neduosime jų liesti ar kaitalioti.
Minėto Laimono Briedžio knyga priimtina gali būti dviems tipams žmonių. Tai, visų pirma, tie, kas su Vilniumi turi tik akademinį santykį, pažįsta jį daugiau iš knygų, ir žvelgia į jį iš šalies. Antra – tai išrinktųjų saujelė, labai reti vilniečiams, kurių tikėjimas savo susikurtu paveikslu yra toks stiprus, galingas, kad jie nieko nebijo, net pasikėsinimų į savo svajonę. Panašiai Didieji Ajatolos, dvasininkų grietinėlių grietinėlė, šių dienų Irane gali sau leisti kalbėtis apie šventvagiškus dalykus ir gyventi neislamiškai, nes yra taip arti Dievo, kad prie jų jau niekas nelimpa.
Taip pat sovietinio elito viršūnėlė buvo tokioje harmonijoje su darbininkų ir valstiečių ideologija, kad jiems jau nebegalėjo padaryti jokio neigiamo poveikio pasinėrimas į neproletarišką gyvenimo stilių, vakarietiškus valgius, gėrimus, automobilius ir vilas.
Nacionaliniai ir vietiniai
Didžiausi lietuviški mitai yra vis dėlto nacionalinio masto, ne miestietiški. Aš nežinau geresnės miesto legendos, nei istorija apie tai, kad Žagarės vyšnių likerį geria ir vertina Anglijos karalienė. Jis yra savo esybe net ne lietuviškas, o greičiausiai rusiškas (atkreipkite dėmesį į tą keistą pagarbą Anglijos karališkajai šeimai, turint minimalias žinias ir apie šeimą, ir apie pačią šalį), ir šaknimis liečia tuos klodus, kaip ir mažos, jaukios kavinukės Pribaltikos senamiesčiuose.
Beje, tos kavinukės yra jau būtent Vilniaus miesto pasakų pavyzdys. Kiekvienas vilnietis – ypač centre ir Senamiestyje negyvenantis – yra įsitikinęs, kad Senamiestis knibžda ir šurmuliuoja skliautuotuose rūsiuose įsikūrusiais jaukiais bariukais ir kavinukėmis. Mažybiniai žodžiai dažnai yra netiesioginė užuomina į kalbančiojo kuklias žinias ir stebėjimo įgūdžius. Paprašykite taip sakančiojo išvardinti penkias tokias kavines, ir pamatysite, kad geriausiu atveju jis pasakys dvi, iš kurių viena bus Neringa, nei jauki, nei maža (Neringos restorano virtuvė yra viena didžiausių Vilniuje, neišskiriant nė didžiųjų viešbučių restoranų).
Neringa, beje, yra viena tų vietų, kurios irgi gyvena legendomis. Viena – kad „ten sėdėdavo Brodskis“. Josifas Brodskis ten yra buvęs, ir ko gero kelis kartus, ir vieną kartą yra paminėjęs kavinę viename eilėraštyje. Beje, pats paminėjimas reiškia, kad ko gero poetui ta vieta buvo pakankamai išskirtinė, greičiausiai jis ten nebuvo labai dažnai, nes autoriai nemini sau visiškai įprastų, nutrintų, habitualizuotų vietų savo kūriniuose. Kad kažkokia vieta taptų pakylėta virš paprastos lokacijos gėrimui ir valgymui, ji turi būti pakankamai retai lankyta, gyvenusi daugiau svajonėse, o ne susilietimuose. Labiausiai kūrėjus įkvepia būtent tos vietos, patirtys, įspūdžiai, kuriais jie nespėjo pasisotinti, o tik iš nuotrupų sugebėjo pasisodinti svajonę, kuri užaugo didesnė, nei praktiniai potyriai.
Neabejoju, kad Brodskio baisiame gyvenime Sovietų Sąjungoje iki emigracijos jo apsilankymai Vilniaus Neringoje buvo kaip laimingos žaltvykslės, o ne boheminio gyvenimo kasdienybė.
Kitas mitas, be jokios abejonės, yra įsitikinimas, kad dangoraižiai prie Neries ir kiti stiklainiai yra sostinei svetimi, nes „nedera“. Derėjimas yra net ne subjektyvi kategorija, („dėl skonio nesiginčijama“, kaip sako tie, kas neturi skonio) – kai žmogus sako, kad Vilniui dangoraižiai nedera, jie tik nori pasakyti, kad dar prie jų nepriprato.
Nes jei kalbėsime apie dera-nedera, niekam juk į akis nekrenta beviltiškai apsilupęs ir kraupus buvęs ryšių centras ties Vilniaus ir Islandijos gatvių susikirtimu, dabar Sveikatos apsaugos ministerija, projektuotas Justino Šeiboko, kurio apačioje buvo jau pamiršta „Periodika“. Kas apie tą kraupų pastatą pasakys, kad „nedera“? Ar eis jo – arba Lietuvos kino kraupumos – pulti ir kritikuoti egzaltuotos menotyrininkės tirštai tušu apvedžiotomis, lyg liūdno klouno, akimis? Nesulauksite. Nes prie jo priprato, kaip ir prie išdaužytų grindinio plytelių.
Skirtingų žmonių miestas
Visų didžiausias mitas yra tai, kad Vilnius yra daugmaž homogeniška vieta, kur visi vilniečiai turi daugmaž vienodą supratimą apie miestą. Tiksliau, mes manome, kad visi vilniečiai turi mūsų pačių supratimą apie miestą. Gyvenęs keturiose Vilniaus vietose – vaikystėje Savanorių prospekte, prie transporto žiedo (ir virš alkoholinių gėrimų parduotuvės), paskui paauglystėje – Naujamiestyje, Basanavičiaus ir Mindaugo gatvių sankryžoje, vėliau, jaunystėje – Žvėryne, paskui Vilnių palikęs ir jau grįžęs suaugęs į Senamiestį, pastebėjau, kad žmonės, kur begyventų sostinėje, gyvena daugmaž savo teritorijoje ir aplinkos nepažįsta.
Pasakykite kažkam, gyvenančiam pačiame Žvėryno gale, kad atvažiuosite „iš Žvėryno pusės“. Jis nesupras, apie ką kalbate. Kai jis sako „gyvenu Žvėryne“, jis turi galvoje savo namą ir dvi gatves prie jo. To „sraigtasparnio vaizdo“, pakilimo ir apžvelgimo, dažnas vilnietis neturi.
Beveik joks vilnietis jo neturi. Jis žemėlapyje greičiausiai nėra savo miesto matęs (kaip ir daugelis vilniečių, kurie turi mano jau anksčiau aptartą alergiją geografiniams adresams ir miesto vaizdui).
Nori suerzinti vilnietį (jei tik jis nėra architektas ar taksi vairuotojas), paklausk jo apie kurią nors vietą, ir paminėk tiksliai gatvės pavadinimą, arba gatvių susikirtimą, ypač jei ta gatvė nėra Gedimino prospektas, pamatysi, kaip jo akys pradės lakstyti, veide atsiras sumišimas, jis pradės, kaip su savim kalbantis pusprotis, kartoti gatvės pavadinimą; žinojo, gal girdėjo, bet neprisimena, velnias, taigi žinojau.
„Žinai, Kauno ir Mindaugo gatvių susikirtime?“ „Ėė… Kauno… Kauno… Kauno… palauk, gi žinojau.“
Kai galvojame apie „naujųjų rajonų“ gyventojus (dar vienas puikus vienas atitrūkimas, stambiaplokščių sangrūda į šiaurę nuo Žvėryno – Justiniškės, Karoliniškės, Viršuliškės ligi šiol yra vadinami „naujais rajonais“), įsivaizduojame, kad jie žino Vilniaus Senamiestį. Tai iliuzija. Jų Vilnius yra kitas, nei Senamiesčio gyventojų.
Jie dažniausiai žino Katedros aikštę ir Gedimino prospektą, į kurį atvažiuoja tada, kai ten būna sustabdomas eismas ir vyksta viena iš pseudokaimietiškų mugių, kur parduodama „liaudies produkcija“ ir pilvus atkišę sukiojasi groteskiškai imituojantys kaimo gyventojus šarlatanai ir šarlatanės, visos tos babunės, žolininkės, agotos ir juozapotos, su nevykusia klojimo teatro vaidyba ir tokiu pat subtilumu. Šie beviltiški aktoriai ilgai tęsia kirčiuotus balsius ir mėgdžioja lėtą sodžiaus tugodumo šneką. Tai yra laikoma žaviu susilietimu su tikru, nuoširdžiu kaimo žmogumi, o iš tikrųjų susilietimu su savo iliuzija apie prarastą, pastoralinę, mažo miestelio gyvensena, su kuria saitai jau kadais nutraukti, nes tas vilnietis gyvena už 8 km nuo Vilniaus centro ir jam senoji sostinė yra tik scena jo rustikinei nostalgijai.