Turbūt vienintelis iš apžvalgininkų likau neparašęs apie tai, kad atviras kalbėjimas apie Rusijos grėsmę ir įtaką mums prasiveržė, kaip lavina.
Tai, kas anksčiau buvo laikoma perdėm jautrių ir kompleksuotų, įtarių ir negudrių žmonių liūdna dalia, dabar per labai trumpą laiką pasidarė pripažintu faktu: taip, Rusija bando mums daryti įtaką, per visas silpniausias vietas, per labiausiai pažeidžiamus taškus – nuo perkamų žurnalistų ir protų plovimo, iki ekonominių svertų ir kultūros.
Anksčiau apie tai kalbėjo mažuma, ir geras tonas buvo mažumą nušvilpti ir užmėtyti standartinėmis frazėmis apie tai, kad „nuo kaimyno niekur nepabėgsim“, „geriau draugauti ir prekiauti, negu pyktis“. Tie pasakymai tiek pat prasmingi, kiek liaudies išmintis šeimyninių santykių tema: „muša – reiškia, myli“.
Dar labai paranku buvo išjuokti įspėjančius apie Rusijos grėsmę kokiais nors groteskiškais erzinimais: „o tave ir naktį rusai puola?“, „opa-opa į Europą, bėgam nuo vienos sąjungos į kitą“. Taktine prasme – labai prasminga: sumenkink priešininką kaip neracionalų panikos skleidėją, dar užsimink ką nors apie raganas, baubus, lokius ir vaiduoklius po lova. Leisk suprasti, kad visokios grėsmės – tai ne suaugusiųjų šnekos.
Kurį laiką puikiai veikė. Prisiminkime: prieš dešimtmetį, Lietuvai ruošiantis stojimui į NATO (o ir dar anksčiau), visos kalbos buvo tokios pačios, kaip dabar. Atsainūs juokeliai: „su kuo kariausim?“, arba „paskelbkim karą Švedijai ir iškart pasiduokim“, ir išvedžiojimai apie tai, kaip Rusija, jei norės, pritrėkš Lietuvą vienu nykščiu, „ir jokia NATO mūsų neapgins“. Visa tai ėjo iš tų pačių lūpų, kurios ir šiandien bando juoktis iš „kažkokių“ grėsmių ar „neva esamos“ įtakos.
Tai vis pažįstami veidai, tie patys tipai, kuriuos verbuoja žvalgybos specialistai – dažniausiai sunkiai susirandantys veiklos kitur, be nuolatinių pajamų, besigalynėjantys su priklausomybėmis, jaučiantys nykstančią savivertę ir nepakankamą įvertinimą, supratę, kad artėja senatvė, o gyvenimas praėjo nieko nepasiekus.
Prisiminkime, kam labiausiai kliuvo Lietuvos parama Gruzijai, kas lingavo galva dėl mūsų pernelyg didelio draugiškumo JAV ir Izraeliui, ir apskritai, visus tuos mūsų žiniasklaidos padangėje, kieno nuomonė absoliučiai nepriklausoma, tačiau visuomet sutampa su Rusijos URM pozicija visais klausimais. Jie visad buvo, ir greičiausiai dar ilgai bus.
Tik dabar svorio centras persistūmė.
Dabar viskas pasikeitė, lyg jungiklį perjungus – nuo VSD iki prezidentės, visi kalba ir atvirai sako tai, kas, atrodė, taip niekada ir nebus išnešta į centrinę areną.
Tai, kad prie Lietuvos pririša siūlus, kuriais bando tampyti, vos užsižiopsai, neigia tik vadinamieji „naudingieji idiotai“ (tai kairiųjų pažiūrų akademinė grietinėlė, kuri Vakarų pavyzdžiu labai myli viską, kas iš Rusijos ir Kubos, išskyrus finansavimą, kuris jai geresnis iš Europos arba JAV) arba tie, kas ramiu veidu dirba priešininko naudai.
Juo labiau, kad šiais laikais viskas labai elegantiška: nebūtina gauti vokus su grynaisiais skverelyje prie ambasados arba perlaidas per sąskaitas trečiųjų šalių bankuose. Tam tikslui yra nevyriausybinės organizacijos, vieši projektai, leidiniai, renginiai ir kitokie visiškai skaidrūs būdai įdarbinti tuos, kas iš naivumo – arba iš įsitikinimų – žiūri į lojalumą savo šaliai, kaip į atavizmą. Arba tiesiog galvoja, kad irgi myli savo šalį, tik kitaip. Salomėja Nėris, Liudas Gira ir Petras Cvirka irgi norėjo Lietuvai tik gero.
Tai štai, dabar visi prožektoriai – į nedraugiškos valstybės darbų plačius dirvonus. Kai kam net galėjo pasirodyti – kaip čia? Kodėl čia? Kas visą šią informaciją vienu metu traukia į lauką, kedena ir rodo? Tie, kas pratę turėti pažiūras pagal apmokėjimus, tiesioginius ar netiesioginius, dar priduria: kažkas turbūt užsakė visa tai.
Greitas dėmesio perstūmimas mums tik dabar atrodo neįprastas, kaip vos prieš keletą savaičių šokiravo perėjimas nuo užsitęsusios žiemos prie karštos vasaras. Čia juodas ledas ant grindinio, čia, žiūrėk, jau žmonės trumpom rankovėm vaikšto ir gatvės kavinės kas dešimt metrų išdygusios.
Jei prisiminsim Lietuvos nepriklausomybės aušrą, tai irgi viskas kito labai staigiai – čia „suverenitetas SSRS sudėtyje“ ir nedrąsus kalbėjimas apie savus pinigus, o čia jau, žiūrėk, nepriklausomybės pripažinimas ir šarvuočiai gatvėse. Viskas irgi judėjo labai greitai.
Retai būna taip, kad kokiame nors pasikeitime – vien teigiami aspektai. Tačiau čia yra tikrai panašiai. Net ir pelnyta kritika, kad ankstesnė valdžia nesugebėjo (o tikrai nesugebėjo) rizikos veiksnių įtikinamai pateikti visuomenei, kad ši suprastų, o ne kikentų, nepadaro pavojaus mažiau pavojingu.
Net jei saugumo struktūros kritikuojamos (ir pelnytai), kad tik dabar prašneko aiškiai ir nevyniodamos žodžių į vatą, tai yra geriau, negu galvoti, kad jokio čia mums saugumo nereikia, nes kas mus puls.
Geriau vėliau, negu niekad.
Mane ypatingai džiugina, kad pagaliau atvirai kalbama ir apie tai, kad nebūna neutralios kultūros invazijos, kuri būtų atskirta nuo politikos. „Nepainiokime meno su politika,“ dažniausiai sakoma.
Meno su politika net nereikia painioti, nes jie jau neatskiriamai susieti. Tai žinoma visiems ideologams ir visiems režimams.
Čia tas pats, kaip žiūrėti Šiaurės Korėjos lyderių gimtadienių šventimus stadionuose, su dešimtimis tūkstančių atlikėjų, ir žavėtis grynai choreografija. „Politika manęs nedomina, man gražu, kaip jie šoka ir dainuoja.“
Taip nebūna. Net jei vyną geri dėl jo kvapo, skonio, poskonio – vis tiek jame yra alkoholio, ir tas alkoholis patenka į kraują, o patekęs daro poveikį. Policininkui nepasakysi: „aš gėriau, bet, žinokite, čia ne dėl prisigėrimo; nepainiokim skonio su alkoholiu“. Vyne skonis ir alkoholis yra supinti į vieną virvutę.
Taip pat kiekviename koncerte, filme, šventėje, parodoje yra ir meno, ir politikos, ir būtent todėl jie noriai ir sėkmingai naudojami ideologiniams tikslams: ideologinis užtaisas neturi būti aiškiai išdėstytas, kad būtų paveikus.
Būtent todėl sovietiniais laikais tiek dėmesio buvo skiriama kovai su Vakarų muzika ir madomis. Ne todėl, kad klausys užsienietiškos muzikos, o ne mūsiškės, ir mūsų kompozitoriams bus liūdna. Tiesiog su muzika ir menu atnešama ideologija, ir tai yra paveiku. Tas, kas diktuoja madas ir skonius, kontroliuoja protus.
Vieninteliai pralaimėję šiame žaidime yra svetimųjų pusei tarnaujantys propagandos vykdytojai. Jų veikla jau niekad nebeatrodys taip nekaltai, kaip ligi šiol. Visuotinio naivumo dienos baigėsi.