Kiek galima apie tą patį? Kavytė, pinigėliai, sutartėlė. Užsukit užbėkit užlėkit pasirašyti. Kiek galima? Juk apie tai tiek rašyta.
Galima, ir reikia. Kol neišvalysim kalbos nuo begėdiško supermamų žodynėlio (ir rimtų rašytinių dokumentų – nuo šypsniukų ir Skype stiliaus linguojančių, letenėlėmis mojančių, širdutėmis žybsinčių pieštinių gyvūnėlių ir padarėlių).
Įkaitinta geležimi, napalmu, saturaciniu bombardavimu, granatsvaidžiais, vandens patrankomis, o jei reikia – psichologinio poveikio priemonėmis mūsų kalbą reikia išlaisvinti nuo prakeikto infantilumo. Nuo impotentų ir mikčiojančių kuklučių kalbos.
Priešingai vyraujančiai nuomonei, kuklumas nieko nepuošia.
„Palaiminti romieji: jie paveldės žemę“ (Mato 5:5) – gal ir paveldės, bet greičiausiai jų paveldėjimo teisės niekas nepaisys, nes romiųjų, kukliųjų ir nuolankiųjų paveldėta žemė jau bus apstatyta drąsiųjų, garsiai kalbančiųjų ir ryžtingai darančiųjų. Toje žemėje bus statiniai, priklausiniai ir golfo laukai. „Čia, sakot, jūs paveldėjot? Tai prašom per teismą kreipkitės. Žiūrėsim, kai bus sprendimas.“
Kuklieji yra tie, kas visada atsiduria eilės gale. Jų nuomonės niekas negirdi. Kukliesiems tenka visi apdaužyti obuoliai, sukirmiję grybai ir vieta automobiliui statyti purvyne. Ne tai kad pastarasis dalykas yra didelė problema: vis tiek kukliųjų automobilis yra toks, kurio niekas nevogtų ir kuriam purvas nekenkia. Tik uždangsto rūdžių dėmes.
Vaikiška kalba, sąmoningai sklindanti iš suaugusiųjų lūpų, yra grynas nuodas. Ji padeda vešėti infantilumui.
Infantilumas yra bejėgystės veidas ir jos pateisinimas. Tai gyvenimas pasaulyje, tikintis, kad jūsų neskriaus, labai neapskabys, neapvogs, neapgaus, nepasinaudos jumis – iš gailesčio. Tai savęs programavimas aplinkinių pasigailėjimui.
Atsigulsiu, ir manęs nemuš, nes gulinčiųjų nemuša. Kalbėsiu kaip personažas iš animacinio filmo, ir manęs tokios mielos ir beginklės ir skriaudžiamos nedrįs atleisti iš darbo ar per daug pinigų paimti už automobilio remontą.
Jei šypsniukais ir mažybiniais žodeliais kvaksinčios mūsų drąsios šalies gyventojos (o jos dažniausiai yra moterys, nors švelniais balseliais stenančių jautrių ir kūrybingų vyriškų asmenybių, dievinančių filmuką apie ežiuką rūke, skaičius auga pavojingais tempais) turėtų herbą, kaip senovėje turėdavo aristokratų šeimos, tai tame herbe būtų paukštelis pamuštu sparneliu.
Infantilumas kalboje ir rašyboje yra tiesiogiai susietas ne tik su žmogaus saviverte: nuo to priklauso ir darbas, kurį asmuo renkasi, ir anksti sustojęs jo lavinimasis, ir savo išvaizdos darkymas negražiais, pilkos pelės drabužėliais, ir kantrus mikriuko laukimas. Iš čia atsiranda ir svajonės apie didesnį minimalų atlyginimą ir drebantis laukimas, kokios bus šildymo kainos, kai ateis ruduo.
Viena pažįstama, kalbėdama apie giminaičių užsiėmimus, vyrų darbus vadino darbais, o to paties amžiaus, to paties (arba geresnio) išsilavinimo, ir ne menkiau apmokamus moterų darbus – „darbeliais“. Ji pati – moteris, bet per savo kalbą komunikuoja XIX amžiaus požiūrį į tai, kur moters vieta. Boba prie puodų, prie daržų, o vakare – prie verpstės. Jei ką ir dirba, tai gal kokius margučius prieš Velykas numargina.
Darbelis. Šūdelis, velniai griebtų.
Bet ar pastebite, kaip šypsniukų kalbytės skleidėjos putoja, kai iš jų pasišaipai? Kažkada rašytas enciklopedijos straipsnis apie supermamytes surinko daugiau peržiūrų, negu naujieji lietuviški filmai su erotinėmis scenomis (net ir įskaitant nemokamai parsipūstas kopijas). Jį skaitė visi, o kas neskaitė, tai bendradarbiai pasakojo.
Ir jos siuto ir tais pačiais šauktukais!!! Reikalavo!!! Kad būtų nustota šaipytis. Nes nėra čia iš ko juoktis. Kaip norim, taip kalbam, cypė jos ir trypė kojytėmis, arba net trepsėjo. Nedrįskit burnoti, tik parodot savo nesubrendimą, lietuvių kalba pati seniausia, mes vieninteliai iš Europos kalbų turim mažybinius žodelius, ir turim tuo didžiuotis, ir bernužėlis ir sakalėlis ir žalia girelė. Nesišaipyt!!! Cit!!! Tylėt, jūs stuobriai, jūs dvasios elgetos, jūs.
Nes skleidžiantieji infantilią kalbą, dėliojantys… daugtaškius… visur… ir visada, kad atrodytų romantiškiau… ir paslaptingiau…, kaip ir „kabinantys“ kabutes ant kas antro žodžio, nes „bijo“ kiekvieno leksikos vieneto „pavartojimo“ ne pirmąja „žodyne“ nurodyta „prasme“, ir nori „įspėti“ visus, kad čia galbūt „ironizuoja“, kaip ir tie, kas papasakoja anekdotą ir paaiškina, kas jame turėjo būti juokinga – visi jie įsitikinę savo teise teršti viešąją erdvę savo nuodingos, užkrečiamos, įžūlios vidutinybės apraiškomis.
Pilkoji masė yra baikšti, bet anaiptol nėra nekalta ir nepavojinga. Kaip pelėsis maišelyje su duona greitai užkrečia visą kepalą, taip ir infantilios kalbos išplitimas persveria sveikųjų ir susirgusiųjų svarstykles, ir, žiūrėk, sakantieji „pinigai“, „ranka“, „darbas“ jau yra mažumoje. Paskui jie jau matomi kaip brutalūs. Paskui žmogus, gavęs oficialų laišką be šypsniukų, jau interpretuoja jį kaip šiurkštų. „Turbūt ant manęs pyksta“. Turbūt pyksta, galvok taip.
Ne tik forumas Supermama.lt, bet ir žinių portalai, leidžiantys komentuoti, suteikė baikščiai pilkai masei dalyvavimo gyvenime ir sprendimo iliuziją, kas labai paranku visiems.
Pilkoji masė gali cypauti ir savo cypavimą laikyti laisvo žodžio ir minties pareiškimu, gali spaudyti „patinka“ socialiniuose tinkluose ir manyti, kad kam nors rūpi, kas jiems patinka, ir kad jie laimės 50% nuolaidą pigiam masažui Druskininkuose. Jie taip pat gali kartą per keturis metus eiti balsuoti.
Jūs visi turite pasirinkimą ir galite nebūti toje pilkoje masėje. Pirmasis žingsnis lauk iš to pragaro rato yra nustoti vartoti mažybinius žodelius, šiandien, dabar. Imti uosinį kuolą, smailai nudrožtą, ir kaukšt tam infantilumui vienu greitu judesiu.
Taip prasidės jūsų naujas gyvenimas.