Įžanga “Protokolų” leidimui
Skarutis Dalgė – siaurai žinomas, tačiau nepelnytai primirštas vyresniosios kartos kalbos saugotojas. Niekas labiau už jį – ir efektyviau už jį – nesipriešina nematerialaus paveldo naikinimui, įsigalinčiam mūsų respublikoje kosmopolitizmui, ciniškam manipuliavimui.
Jo interviu Bernardinuose sukėlė ženklų rezonansą.
Šiandien perspausdiname jo naują straipsnį, maloniai sutikus žurnalui Naujasis Židinys.
Andrius Užkalnis
—
Kovoje su svetimybėmis – ankstyvoji žmonijos patirtis
Kalba, pasakyta atidarant Numarintųjų svetimybių kolumbariumą
Skarutis Dalgė
Vos prieš kelias savaites džiaugėmės pirmuoju žmonijos istorijoje paminklu gimtajai kalbai, negailėjome pelnytų pagyrų už ryžtą ir drąsą grąžinant į gyvenimą senuosius lietuvių kalbos žodžius. Norisi palinkėti, kad jie it gerosios pamėklės gaivaus oro gūsiu įsiveržtų į lemiamąjį Armagedoną, kuriame galutinai bus nugalėta neraštingumo hidra, visokio svetimybių gaivalo vedeklė. Siekdami to paties tikslo mes, keletas kalbos aistruolių, šiandien visuomenei pristatome pirmąjį Numarintųjų svetimybių kolumbariumą arba, kitaip tariant, – paminklą, skirtą didžiajai gimtosios kalbos pergalei. Idant geriau suvoktume šio įvykio prasmę, siūlau trumpam atsigręžti į ankstyvąją žmonijos patirtį, nepamainomą ir nūdienos kryžkelėse.
Du žmonijos keliai
Akmens amžių siekiančios sakmės byloja apie tai, kad liūtys ir kaitra, žaibai ir speigai, laukiniai žvėrys ir žmonės dieną naktį kėlė grėsmę trapiai pirmųjų šios žemės gyventojų buičiai, vertė vilkti alinantį gamtos vergovės jungą. Antropologai nustatė, kad primityviose, dažnai laikinose gyvenvietėse (dalies lietuvių jau tuomet vadintose sodžiais) žmogaus mintis skverbėsi dviejų tikslų link. Vieną iš jų galime drąsiai vadinti klampojimu po prietarų, ritualų ir laisvės iliuzijų pelkę, na, o antrąjį – veržimusi į nelengvai prieinamą mokslinio pažinimo proskyną. Vis geriau pažindamas žvėrių gyvenimo būdą, o drauge ir visos gamtos sąrangą, žmogus nuolat tobulino savo ginklus, žabangus ir kasdien naujai atrandamą priežastingumo ryšių sistemą. Išmokęs pasitelkti gamtos dėsnius kolektyvinės gerovės kėlimui, jis plėtė ir savosios laisvės ribas, būrėsi į pirmąsias bendruomenes. Visa tai ilgainiui lėmė gausesnį laimikį, laimingesnius šeimynykščius, sotesnius palikuonis.
Ar galime įsivaizduoti tą virpulį, su kuriuo pirmykštis žmogus stebėjo, kaip kasdien sudėtingėja kolektyvinio darbo formos, gilėja kultūriniai dvasios ryšiai, o jis pats kartu su visuomene neišvengiamai evoliucionuoja? Deja, anais laikais, kaip ir šiandien, ne visi suvokė, kad individo gerovė ir gyvenimo pilnatvė įmanoma tik ten, kur laikomasi tam tikros drausmės, gerbiamos tradicijos, nepažeidžiama bendrabūvio normų sistema. Ar nenuostabu, kad ši, kadaise atrastoji išmintis, sluoksnis po sluoksnio atgulė į nematerialųjį žmonijos paveldą, kartų kartas mokė įveikti individo ir visuomenės antagonizmą? Beje, visuomet pastarosios naudai.
Jau tuomet įvairaus plauko nepritapėliai, išsišokėliai ir veltėdžiai sulaukdavo paveikių visuomeninio poveikio priemonių. Argi nenuostabu, kad apie tai liudija ir gausūs Naujųjų amžių lietuvių tautosakos šaltiniai? Trumpai priminsiu, kad tiek buitinių, tiek stebuklinių pasakų veikėjų lūpomis aštriai pašiepiamas ne tik bukas ponų gobšumas, bet ir šventeivų veidmainystė, padorumo ribas peržengiančių saviraiškos keistuolių savimeilė. Kolektyvinis tautosakos kūrybos genijus visuomet aukština liaudies žmogaus bendruomeniškumą, atjautą, sveiką humoro jausmą, nesuluošintą vergiško paklusnumo pinigui, „dangaus jėgoms“ ir jų parankiniams.
Visa tai turint omenyje, belieka tik apgailestauti, kad šiandien atsakomybės prieš visuomenę vengiantys individai prasimuša verslo struktūrose, skverbiasi į švietimo įstaigas, tarpsta valdiškuose „egzistencinę saviraiškos ir pasirinkimo laisvę“ šlovinančių tyrėjų kabinetuose. Nesunkiai galime įsivaizduoti, kaip šių veikėjų protėviai Akmens amžiaus laikais prieš medžioklę ant olos sienų paišo žvėrių atvaizdus, smaigsto juos strėlėmis ir ietimis, leidžiasi į ritualinio šokio siautulį. Atsižvelgdami į tai, neturime jokios teisės iš akių paleisti nūdienos jaunimo, viliojamo tiek į įmantrių ritualizuotų fantazijų labirintą, tiek į madingų filosofinių sistemų brūzgyną. Šiandien mums ypač rūpi pažvelgti į tuos gilius randus, kuriuos aptartoji antimokslinė prieiga palieka kalbotyroje.
Ką iš tiesų siūlo jaunieji kalbininkai?
Tikiuosi atkreipėte dėmesį į tai, su kokiu uolumu žiniasklaidoje pastaruoju metu propaguojamas „jaunųjų kalbininkų“ obskurantizmas: kam sukti galvą dėl taisyklingumo, bendrinės kalbos normų, juk svarbiausia, kad susikalbame. Moksleivių trumpųjų žinučių luošumas tesąs estetinė kūrybingumo apraiška, o „sužvaigždėjusių“ televizijos menkystų murkdymasis tarpuvartėse – „sociolingvistinė kompetencija“. Tik leiskime kiekvienam kalbėti ir rašyti kaip nori, esą mokėjimas „žaisti kalba“ atskleidžiąs asmens individualumą, kiekviename slypintį „kalbos kūrėjo“ talentą. Tarsi gimtoji kalba būtų koks barškutis, sviedinys ar molio gabalas.
Visuomenę šiuo klausimu verta iš karto įspėti, kad kalbinio liberalizmo adeptai skelbia anaiptol ne naują ir pažangų mokslą, o viso labo kartoja mitinio Hipono vyskupo, gyvenusio IV–V mūsų eros amžiuje, žodžius: „Mums nusispjaut į gramatikų priekaištus, kad tik liaudis mus suprastų“ (Melius est reprehendat nos grammatici quam non intellegant populi). Manau, akivaizdu, kad pastaraisiais žodžiais siekta pridengti didžiąją klastą: „kad suprastų“ = „kad paklustų“ = „kad aklai vergautų“. Regis, tik dabar imame pripažinti, kad kalbos reikaluose asmens laisvę iškėlę virš visuomenės interesų tiesiu keliu žengiame į neišvengiamą pačios kalbos prapultį.
Šioje vietoje kiekvienas, pridėjęs ranką prie širdies, turėtų savęs paklausti, ar susiteršdamas svetimybėmis, nelavindamas tarties ir kirčiavimo įgūdžių, nespjaunu į sunkiu triūsu suręstus bendrinės kalbos namus? Ar džiūgaudamas dėl primityvios daugiakalbystės nesidarau panašus į aną pirmykštį medžioklį, baugščiai šokantį pagal eilinio, svetimomis plunksnomis apsikaišiusio „žiniuonies-eksperto“ dūdelę? Juk istorijai žinomas ne vienas atvejis, kai kalbos kultūros aukštumas į mažaraštystės kemsynus išmainiusi tauta tapdavo lengvu grobiu tolerancijos šūkiais besidangstančiam svetimųjų kalbų imperializmui.
Mūsų pergalių laidas
Kodėl nepaisydamas pesimistinių gaidelių šių iškilmių proga vis dėlto ryžausi kreiptis į jus drąsiais žodžiais? Savikliovos semiuosi iš istorinių lietuvių kalbos pergalių, kurias pastaruoju metu esame apmaudžiai primiršę. Kodėl šiandien, net ir globalizacijos keliamų grėsmių akivaizdoje, verta kalbėti apie didžiąsias gimtosios kalbos pergales? Nes jos, tiesą sakant, nenusileidžia didiesiems istoriniams Durbės, Saulės, Pilėnų, Žalgirio ir kitiems mūšiams, kartų kartoms išliekantiems nesenkančiu stiprybės šaltiniu.
Todėl pradėdamas pačią paminklo atidengimo ceremoniją noriu, kad mintimis prisiliestume prie Aušros ir Varpo įkvėpto pergalingo mūsų raštijos lietuvinimo vajaus, sudavusio neatremiamą smūgį senajam bažnytiniam-feodaliniam žargonui. Perkirpdamas simbolinę pirmąją kolumbariumo juostelę skelbiu: tenugrimzta į amžiną užmarštį kadaise mūsų klasikų mintį nuodiję senųjų raštų barbarizmai:
barsukas (opšrus),
bliūdas (dubuo),
broma (iškilmingieji vartai),
dūmoti (mąstyti),
durnius (kvailys),
dūšia (siela, dvasia),
gadynė (laikas, metas),
gojus (giraitė),
kaladė (trinka),
latras (valkata),
lenciūgas (grandinė),
mandras (pasipūtęs),
mielaširdystė (gailestingumas),
nedakepęs (kvaištelėjęs, apsiblausęs),
pakūta (atgaila),
pečius (krosnis),
pekla (pragaras),
pijokas (stikliuko mėgėjas, girtuoklis),
sližikas (prėskutis),
subata (šabas, šeštadienis),
svietas (pasaulis),
šiška (gurgutis),
ubagas (elgeta).
Kirpdamas antrąją kolumbariumo juostelę prisaikdinu visus: teneatgyja ne vieno lietuvio lūpose ir germaniškojo mesianizmo nuodais alsavę hibridai:
bankuchenas (šakotis),
biusthalteris (liemenėlė),
biškį (truputį),
buterbrodas (sumuštinis),
duršliokas (griebtukas, kiaurasamtis),
falšas (klastotė),
liuosas (laisvas),
reisferšliusas (užtrauktukas),
ruimas (ertmė),
šarmas (artistiškumas, žavumas),
šlagbaumas (užkardas),
šiupelis (semtuvas),
šleikos (petnešos),
šnapsas (degtinė),
špricas (švirkštas),
žiurstas (prijuostė).
Žengdamas prie trečiosios juostelės kviečiu mintimis nusikelti į tarybinį laikotarpį ir pagerbti sėkmingo pasipriešinimo rusifikacijos marui karžygius. Kartokite paskui mane: teišsisklaido it dūmas skaudus svetimųjų priespaudos palikimas:
abuojumas (abejingumas),
akuratnas (padorus, geras, rimtas, teisingas, tvarkingas),
bantas (kaspinas),
būti pas save (būti savo kabinete),
ciongas (skersvėjis),
dratas (viela),
gazuoti (spausti akceleratoriaus (greičio) pedalą),
gerbūvis (gerovė),
išmislas (gryniausia neteisybė),
kaladėlės (stabdžių trinkelės),
kaldra (antklodė),
kalnierius (apykaklė),
kapotas (vidaus degimo variklio antvožas),
klasiokas (bendraklasis, klasės draugas),
kliuška (ritmuša),
maikė (marškė, marškinėliai),
ploščius (lietpaltis, lietinis, dulkius),
rolė (vaidmuo),
soskė (žindukas, papas)
suokalbis (sankalbis, sąmokslas),
šniūrelis (varstukas),
triusikai (apatinės kelnaitės, trumpikės),
tu ką? (ką tu?),
videomagnetofonas (vaizdajuosčių leistuvas),
zelionka (brilianto žaluma, žaliuokė),
ženytis (tuoktis),
žiletė (barzdaskutis peiliukas),
žulikas (sukčius, trišakis).
Šia ypatinga proga galutine pergalės prieš svetimybes data skelbiame 1976 m. rugsėjo 15 d., kai spaudai buvo pasirašyti pirmieji Kalbos praktikos patarimai – neabejotinas istorinis lietuvių kalbos sistemą žalojančių svetimybių kapituliacijos aktas. Būtent nuo tos dienos mus pačius ir gimtąją kalbą saugo sandarus privalomųjų kalbos rekomendacijų skėtis. Apie rugsėjo 15 d. akto veiksmingumą liudija ketvirtoji paminklo dalis – kulinarinių svetimybių užkampis. Galime tik pasidžiaugti, kad jų jau seniai nebegirdėti prie lietuvio stalo:
abriedukas (kiaurutis),
beigelis (riestainis),
cepelinas (didžkukulis),
chrustai (narsliukai),
kugelis (plokštainis),
palendrica (nugarinė),
pončikas (spurga),
rizotas (daugiaryžis),
samagonas (naminukė),
sasyska (dešrelė),
steikas (didkepsnis),
šnicelis (pjausnys),
tefteliai (mėsos kukuliai),
tušinti (troškinti),
vinegretas (mišrainė su majonezu).
Tikiu, kad šia ypatinga proga čia susirinko kalbos mylėtojai, o ne abejingi vartotojai, niekaip neišsivaduojantys iš kai kuriuose sluoksniuose vis dar kylančių abejonių dėl raštingumo puoselėjimo. Todėl linkiu, kad žinią apie šiandien atidengtą paminklą į savo namus ir darbovietes parsineštumėte kaip grėsmingą įspėjimą visiems tiems, kas klastos ir apgaulės būdu šių dienų jaunuoliui bruka naujųjų svetimybių kvaišalus. Juk taip skaudu matyti, kaip nekūrybingas, nieko savita ir sistemiška pavartoti nepajėgiantis mankurtas nė žingsnio negali žengti be apgailėtinųjų:
bodis (glaustinukė),
displėjus (vaizduoklis),
driftas (šonaslydis),
fyfa (tuštutė),
flešas (atmintukas)
flešmobas (žaibiškas sambūris, sąspietis),
fyfa (tuštutė),
hakeris (programišius, programavimo aistruolis),
hamburgeris (mėsainis, suvožtinis su mėsa),
kaučeris (ugdantysis vadovas, ugdomojo vadovavimo aistruolis),
kūldžiazas (šaltasis džiazas),
kustomizuoti (tinkinti),
laptopas (skreitinis, skreitinukas),
skrynšotas (momentinė ekrano nuotrauka),
stringai (apatinės kelnaitės su juostele, siaurikės),
tymbildingas (gamybinė mankšta darbo kolektyvui sutelkti, sutelktuvės),
Todėl baigdamas ceremoniją norėčiau visiems mums palinkėti, kad 1976 m. rugsėjo 15 d. būtų įtraukta į atmintinų dienų sąrašą, o paminklai, skirti Didžiajai pergalei prieš numarintąsias svetimybes atminti, iškiltų ne tik respublikos miestų aikštėse, bet ir įvairaus pavaldumo ugdymo, slaugos įstaigų teritorijose. Netikusių žodžių mums niekada nepritrūks, tačiau žinokime, kad kiekvienu atveju mes juos it svetimų tautų karius, parklupdytus Laisvės alėjoje Vytautui Didžiajam po kojų, visiems laikams priversime nusilenkti gyvosios kalbos dvasios didybei!
—
Naujasis Židinys-Aidai, 2013, Nr. 4, p. 302-304.
Skaručiui Dalgei galite rašyti el. pašto adresu skarutis.dalge@gmail.com