Radek Sikorski, „Šventųjų pelenai“, iš lenkų kalbos vertė Vytautas Dekšnys, Vilnius: Aidai, 2009, 328 psl.
Kad perskaityčiau šią knygą, ir kad parašyčiau apie tai, ką perskaitęs, man prireikė nežmoniškai daug pastangų. Aš neturėjau tokio pasidygėjimo nė viena recenzuojama knyga gyvenime. Su visa pagarba knygai ir leidyklai.
Kaip jums atrodo, kodėl? Ne, tikrai ne dėl autoriaus, kuris dabar yra Lenkijos užsienio reikalų ministras ir tikrai ne didžiausias susitaikymo simbolis idiotiškame Lietuvos ir Lenkijos ginče dėl pavadinimų, raidžių ir autobusų lentelių (taip, galite mane kaltinti abuojumu ir problemos nesupratimu, ir man tikrai vienodai rodo, man negroja – aš nesupratau ir nesuprasiu Lietuvos ir Lenkijos nesutarimų esmės, ir jau, matomai, esu per senas juos suprasti, ačiū jums, aš nebepersiauklėsiu, kaip ir niekada nesuvoksiu prezidento Ronaldo Reagano silpnųjų pusių arba niekada nepriimsiu teiginio, kad Afrikos korupcija gali būti kieno nors kito kaltė).
Ne, ne dėl autoriaus toks recenzavimo sunkumas. Tik dėl temos viskas. Apie Afganistaną negali būti nebjaurių knygų.
Radekas Sikorskis rašė šią knygą apie Afganistaną dar prieš griūvant geležinei užkardai ir prieš grįždamas į gimtąją Lenkiją iš tremties Vakaruose, kur paspruko nuo komunistinės valdžios represijų.
Afganistanas buvo jo žurnalistinės karjeros viršūnė: jis ten buvo karo korespondentas, rašydamas The Daily Telegraph dar tais laikais (prieš ketvirtį amžiaus), kai didieji Vakarų laikraščiai naudojosi korespondentais ir fotografais, kaip pirminiu ir svarbiausiu pasaulio pažinimo būdu.
Kai pasaulyje vykdavo kas nors, žiniasklaida siųsdavo ten korespondentą, kuris viską matydavo savo akimis, kalbėdavo su žmonėmis, ir su neperšaunama liemene tupėdavo apkasuose. Mums, lietuviams, labai pasisekė, kad apie mūsų Sąjūdį, atgimimą ir išsilaisvinimą buvo pasakojama būtent taip: nes į rašinius ir radijo reportažus prasiskverbdavo gyva emocija iš tikro stebėtojo.
Prisimenu, maždaug tuo metu, kai Radekas Sikorskis rašė šią knygą (na, gal pora metų vėliau) aš vertėjaudavau užsienio korespondentams Lietuvoje (tas darbas mane anuomet pripratino prie svaiginančio jausmo užsidirbti kelis, keliolika, keliasdešimt kartų daugiau pinigų, nei aplinkiniai, ir turbūt mane užprogramavo visam likusiam gyvenimui). Su vienu iš jų, Michael Sullivan iš National Public Radio, JAV viešojo radijo, pakeliui iš Ignalinos (visi korespondentai tuomet važiuodavo į atominę elektrinę), sustojome kažkur Aukštaitijoje pas močiutę, kurią užrodė mūsų vairuotojas Gintas.
Labai paprasta, linijinė ir negudri tos močiutės tremties istorija privertė korespondentą verkti tikromis vyriškomis ašaromis (žinoma, jis tuomet dar buvo gana jaunas, tik prieš keletą metų pradėjęs dirbti tame radijuje, ir atsiųstas skubos tvarka iš Londono, gal todėl nebuvo apsibrozdinęs).
Paskui jis vos neapsiverkė vėl, kai pasakojo telefonu savo redaktoriui apie šią istoriją. „Tai moteriai nepriklausomybė jau atėjo per vėlai“, jis puikiai susumavo sovietų okupacijos sugriauto gyvenimo istoriją, aiškindamas redaktoriui, kodėl ta istorija buvo verta transliavimo.
Radeko Sikorskio „Šventųjų pelenai“ yra karo korespondento užrašai. Tai žanras ne kiekvienam. Maža to: tai žanras, kuris dažniausiai yra stebėjimas be apibendrinimo ir be išvadų (tačiau gal ir gerai: dažniausiai, kai žurnalistai pradeda daryti politinius apibendrinimus ir toli siekiančias išvadas, rezultatai būna dar blogesni – jie visada mutuoja į liūdnai atrodančius kovotojus su neteisybe, pradedant nuo Vytauto Matulevičiaus mūsų šalyje iki buvusio BBC korespondento Martin Bell, kuris tapo liūdnojo vaizdo riteriu baltu kostiumu, permanentiškai nušviestu virtualios pilnaties; visur įsivaizduojančiu korupciją, neskaidrumą ir piktnaudžiavimus).
Užsienio korespondento atliekamas stebėjimas gali būti nebloga literatūra – kai kuriais atvejais. Pirmiausia, reikia gana linksmo žmogaus (dar geriau, jei jis nesibaido butelio: šiame darbe tai labai padeda, galbūt todėl abstinencija tiek pat dažnai pasitaiko užsienio korespondentų tarpe, kiek nekaltybė – tarp viešnamio darbuotojų ir kiek moralinis integralumas – tarp viešųjų ryšių specialistų).
Antra, reikia gerų temų ir šalių, kur esama kažko šviesaus ir kažko teigiamo, nors šiek tiek. Kokių nors nuotykių, galimai su geromis ir blogomis pabaigomis.
Šioje knygoje to nesutiksite, nes Afganistanas yra šalis be šviesiųjų pusių. Tai ne mano nuomonė. Tai šimtaprocentinis konsensusas: man teko bendrauti su afganais, dirbti su Afganistano žiniasklaida, ir kelerius metus dirbti petis į petį su žmogumi, kuris buvo vienintelis iš BBC skyrių vadovų, kuriam buvo, atrodė, sunkiau, negu man: aš atsakiau už Iraną, o jis – už gretimą Afganistaną. Kai aš kabinete staugdavau ir keikdavausi iš nevilties, jis staugdavo ir keikdavosi dvigubai stipriau.
Pažįstantiems pasaulio baisiuosius taškus Afganistanas visuomet buvo paskutinis pragaro ratas. Aš dar negirdėjau, kad apie Afganistaną kas nors pasakytų ką nors gero. Kad ilgėtųsi ten grįžti. Žmonės pasiilgsta net Nigerijos ir Kongo, bet Afganistano – niekada.
Somalijoje nors yra jūra. Čečėnijoje, sako, esama šiokio tokio gamtos grožio. Pavojingiausi, narkotikų mafijos kontroliuojami Kolumbijos rajonai irgi kartais gali būti savotiškai smagūs (jei grįžti gyvas). Tačiau Afganistane vienintelis dalykas, kuris gali džiuginti, yra skrydis iš Kabulo oro uosto į bet kurią kitą pasaulio vietą, už Afganistano sienos.
Afganistanas yra vienintelė vieta, po kurios smagūs atrodo ir Pakistanas, ir Bangladešas.
Tai – nieko naujo. Amerikos klasikinis literatūros kūrinis, Hermano Melvilio Mobis Dikas, jau viename pirmųjų puslapių pamini „kruvinas skerdynes Afganistane“, kaip būdingą tų laikų laikraščių antraštę. Knyga pasirodė XIX amžiaus viduryje. Niekas, absoliučiai niekas nepasikeitė.
Visa knyga yra apie žurnalisto keliones po beprotiškai nelaimingą, nesėkmingą ir beviltišką šalį ir susitikimus su žmonėmis, kuriems niekas negali padėti, nes jiems lemta gyventi pragare, kuriame jie gimė, lyg nubausti už kokią pirmykštę nuodėmę.
Net afganai, pasprukę iš savo šalies ir prisiglaudę kur nors Vakaruose, visam gyvenimui lieka tik bėgliais iš pragaro. Ta žyme jie ir pažymėti, begalinio liūdesio pilnais veidais, kad ir kur juos besutiktum: Londone, Čikagoje, Dubajuje. Pamatęs tuos žmones, žinai, kad Dievas turbūt ne visus myli vienodai, o Afganistanas yra toks žemės gabalas, kur Dievas, matyt, piktai eksperimentavo.
Ši knyga yra apie tūkstantį nelaimės variantų ir tūkstantį kančios, pažeminimo ir išdavystės būdų. Afganistanas – tai žaidimas be laimėjusiųjų, kur didžiausias prizas yra tik atitolintas pralaimėjimas. Laimingos pabaigos nebūna, tik mažiau nelaiminga. Ten palaima yra neskausminga ir lengva mirtis, o gerai nugyventas gyvenimas yra ne malonūs ir pakylėjantys potyriai, o baisiausių siaubų išvengimas.
Švelnių ir prie estetikos artėjančių momentų knygoje nėra daug.
„Užlipau ant stogo. Prisėdęs ant molinio kupolo pirmą kartą išvydau Heratą. Saulės spindesys tapo švelnesnis; dabar slėnį užliejo švelni pastelinė šviesa.“ (188 psl.)
Tai netipiškiausi knygos pasažai. Žymiai būdingiau yra štai kas:
„(…) netrukus jį sučiupo. Nušovę jį žmonės nupjovė jam nosį ir subadė kūną peiliais, paskui nupjovė galvą ir akmenimis suskaldė kaukolę. Jo smegenis jie taškė į sieną ir trypė – atrodė lyg išsiliejęs jogurtas. Kūnas buvo išmestas į šiukšlyną, šunims suėsti. Kiekvieną kartą, kai matydavau šį kūną keliaudamas į miestą ar grįždamas namo, jam vis trūkdavo dar vienos dalies: rankos gabalo, šlaunies, dalies veido. Jau sakiau, kad buvo storas, tad praėjo nemažai laiko, kol šunys nugraužė jį iki kaulų.“ (233 psl.)
Iš šios knygos niekas nepatirs jokio malonumo. Išmokti iš jos irgi galima labai nedaug: didžiausia pamoka yra tai, kad ne visi lygūs po saule, ne visos bendruomenės ir tautos vienodai išmintingos ir veikia taip, kad joms pačioms būtų geriau. Kai kam tiesiog nepasiseka.
Žemėje yra blogio plotai, ir Afganistanas yra enciklopedinis pavyzdys to, kas šiais politinio korektiškumo laikais labai netipiškai sąžiningai vadinama failing state, „šalimi-nevykele“. Perskaitęs knygą, supranti, kad Afganistanas yra jų visų motina, ir tikiesi tik tiek, kad niekada gyvenime neteks ten atsidurti.