Čia nieko nerašysiu apie IKEA, kaip apie parduotuvę.
Dėl susiklosčiusių ekonominių ir gyvenimiškų aplinkybių, ji man yra praeitas etapas. Mano namie yra keli baldai iš tos parduotuvės, atsivežti didele fura, kai perkraustė mūsų namus iš Britanijos.
Visi jie laiko gerai, nes buvo ne iš tų, kur staliukas už £10. Indai, kurie buvo po £0.90 už lėkštę, išsidaužė kaip žlugusios Sąjūdžio laikų viltys “visiems gyventi kaip Švedijoje”. Tik viltys išsidaužė per eilę metų, o IKEA lėkštes susidrožė indaplovėje per kelis mėnesius. Ką moki, tą ir gauni, čia ne apie tai.
Čia apie tai, kad naujos, didelės parduotuvės atidarymas, su infrastruktūros sutvarkymu ir naujomis darbo vietomis vis tiek neįtiko tiems, kam niekas neįtinka.
Pasirodo, čia ir ne investicija, nes “pinigai skolinti” (wow – tikrai, geras kriterijus; kai fyfa nusiperka kavos, ji sako investavau į kavos puodelį, bet matyt kadangi pirko už savus, tai čia tikrai investicija).
Pasirodo, įmonė yra “mokesčių nemokėtoja”, arba, kaip kiti sako, “socialiai neatsakinga”, nes organizuota taip, kad mokėtų kuo mažiau mokesčių. Tik pagalvokite, koks siaubas. Jie nori mokėti kuo mažiau mokesčių.
Aš jau nekalbu apie tai, kad IKEA, pasirodo, ieško po pasaulį, kur pasigaminti kuo pigiau. Turiu jums naujieną. IKEA parduoda kuo pigiau, nes yra rinkos, kur daugeliui pirkėjų kaina yra ne tik svarbiausias, bet ir vienintelis faktorius.
Lietuvoje IKEA turėtų būti labai sėkminga, nes mūsų šalyje akcijiniai cepelinai po 3,99 Lt yra mūsų vizija iki 2030 metų. Kitais žodžiais tariant, lietuvis dvasinis kolūkietis perlips per savo mamą (o kai kada ir tėtį) dėl mažesnės kainos, kad tik spėtų prie kasos. Lietuviui kolūkiečiui runkeliui kaina nesvarbi tik vienu atveju: kai daiktas yra nupirktas už valdiškus, atsineštas iš darbo arba šiaip iš ko nors pavogtas.
Intelektiniam elitui tai labai ne prie širdies, nes kaip čia taip, žmonės ko nori, to ir gauna. Bet IKEA tikrai duoda pirkėjui to, ko jis nori (iš esmės, stilingai atrodantį, plokščiai supakuotą, disposable pigų gaminį), ir vėliava jiems į rankas.
Ypatingai mane užveda (blogąja prasme) tie kliedesiai apie tai, kaip IKEA nesukuria jokių naujų darbo vietų, nes, suprask, kiek sukurs darbo vietų, tiek bus nužudyta smulkių prekybininkų, ir dar daugiau. XXI amžius, bet retorika kaip iš XIX amžiaus luditų. Nes dar ir paklausa įsivaizduojama kaip statiška, ir kadangi prekių ir paslaugų apimtys neva yra baigtinės, tai kiekviena efektyvesnė ekonominė veikla, suprask, žudo darbus.
Verkiau kokią valandą.
Norite išgirsti patį bukiausią argumentą, jei taip galima būtų pasakyti? “Jei ne Baltarusija, Latvija ir Kaliningradas, tai ta IKEA pas mus išvis niekada nieko nestatytų.”
Čia tas pats, kas Kinijos gamintojui pasakyti – jei ne Amerikos rinka, tai jūs visi nykštį čiulptumėt, o ne iPhone surinkinėtumėt.
Nuo kada papildomų – iš esmės eksportinių – pirkėjų, ir šalia esančių rinkų buvimas yra trūkumas?
Žmonės, jūs galite susimodeliuoti kokią nors situaciją, kurioje jūs negalėtumėte įžiūrėti tamsaus pamušalo ir neigiamos kitos pusės? Dėl Dievo meilės.
Pesimisto nepagydysi. Čia kalbėjau su vienu žmogum, įmonės vadovu sakau, kaip einasi. Sako, ai, kaip čia einasi, žinai pats kaip. Ką, sakau, užsakymų nėra? Yra, sako, yra, nespėjam suktis, keturiems mėnesiams į priekį išsidėlioję, papildomų žmonių ieškom.
Tai kas, sakau, blogai? “Ai, tai čia tik antrus metus taip.”