Gal jau gana kalbų apie tai, kaip elektroninės knygos išstums popierines. Arba neišstums. Paskutinis pasisklaidymas buvo šis.
Iš naujienų apie tai, kaip nesulaikomas el. knygų progresas kol kas, ėėė, neišbrenda iš pirmosios pavaros: mano dukrai prireikė ne ko kito, o Erich Maria Remarque „Trijų draugų“, anglų kalba. Namie yra Amazon Kindle, namie yra iPad, tėvai turi mokėjimo korteles, bet nusipirkti šį kūrinį, einantį šaknimis į 1936 metus, elektroniniame formate?
Ne tai kad nėra įmanoma – blogiau. Amazon (kaip ir iBooks) siūlo užsisakyti iš anksto elektroninį variantą, kuris bus prieinamas šių metų gruodžio 17 dieną už $18.14. Dabar dar nėra, nesuskaitmenino*.
Matyt, skaitmeninimas vis dėl to užima kiek ilgiau, nei tas proverbines tris minutes, apie kurias man zyzia siūlantys mano knygas migom paversti elektroninėm ir pasidalinti su manim sąžiningumo principais visu dešimties litų pelnu.
Tiesa yra ta, kad popierinės spaudos transformacija į elektroninę nebus vientisas procesas. Popieriniai laikraščiai užsilenkinėja vienas po kito visame pasaulyje, ir čia jau, regis, niekas net nebesiginčija. Žurnalai laikysis kiek ilgiau, nes ten popierius duoda daugiau ilgalaikio išskirtinio potyrio. Grožinė literatūra, tikriausiai, eis į skaitykles gana sparčiai, bet liks ir popieriuje, kol dar kelis dešimtmečius gyvuos karta, neimsianti į rankas skaityklių.
Tačiau yra viena sritis, kur popierinėms knygoms jau skamba varpai ir iškastos duobės. Tai tradiciniai, popieriniai kelionių vadovai.
Kažkada tai buvo be galo pelninga sritis: tikros aukso kasyklos. Prieš penkerius metus rašiau apie juos, kaip apie gyvą, ir, rodos, į tolį žvelgiantį reiškinį.
Pats esu didelis popierinių kelionių vadovų mėgėjas. Turiu jų labai daug – po kelias apie kiekvieną aplankytą šalį arba miestą – bet aš nesu tipiškas žmogus. Čia mano keistas hobis.
Aš juos vis išsitraukiu ir skaitau laikas nuo laiko, ir jie mano namie visur, plačiai išskleidę puslapius – ant pietų stalo, ant stalaviršio virtuvėje, kambaryje ant parketo. Jie yra kaip mano mylimo žalio rašalo kapsulės parkeriui Montblanc: tokių, kaip aš, žaliu rašalu rašančių, gal ir yra pasaulyje keli tūkstančiai, bet tai niša, o ne verslo modelis.
Popieriniai kelionių vadovai pavirto nišine preke.
Net pačiam keista perskaičius apie tai, ką sakiau apie jų ekonominį gyvybingumą: „Maža to, kelionių vadovai sensta ne taip greitai, kaip madingos ir išreklamuotos knygos (todėl ir reklaminių vajų turistų knygoms beveik niekas ir niekada nerengia – išpirks ir taip), nenupirko šiemet, nupirks kitais metais.”
Pasigirdo garsus juokas salėje.
Didžiausia pasaulio turistinės literatūros leidykla, Lonely Planet, prieš keturiasdešimt metų įkurta Tony Wheeler, hipio anglo, keliavusio per pasaulį į Australiją, išaugusi iki pasaulinio prekės ženklo, paskelbė atleidžianti apie penktadalį darbuotojų. Nors leidėjai mušasi į krūtinę ir sako, kad visa ateitis yra jų, ir įnirtingai neigia, kad popieriniai kelionių vadovai jau energingai planuojami saulėlydžiui (šiuo metu Lonely Planet leidžia jų penkis šimtus, apie šalis, miestus ir regionus), visi supranta, kad tendencijos nebepakeisi. Bus viskas, kam lemta būti.
Popierinių kelionių vadovų pardavimai krenta. Pati leidykla eina iš rankų į rankas.
Lonely Planet 2007 metais už 130,2 mln. svarų nusipirko Britanijos nacionalinio transliuotojo komercinis padalinys, BBC Worldwide (taip, tie patys, kurie pasaulyje platina filmukus apie Teletabius ir iš to gauna daugiau pinigų, negu turi proto juos leisti, nes pardavimai, viršijantys milijardą svarų per metus, virsta tik labai kukliu pelnu).
BBC yra būdinga pirkti kuo brangiau, parduoti – kuo pigiau, ir Lonely Planet tapo dar vienu pavyzdžiu, kas būna su pinigais, kai investuoja viešasis sektorius. Prasistumdę kelis metus kaip katė su pūsle su leidybos ir internetinio turinio bendrove, BBC Worldwide šių metų kovą prastūmė pirkinį Kentukio** kapitalistui Brad Kelley už £51,5 mln. svarų ir nurašė aštuoniasdešimties limonų nuostolį, kas mums visiems kaip ir parodo, kodėl kapitalistai yra turtingi ir kodėl sugeba užsidirbti sau ir dar mokėti mokesčius ir išlaikyti išlaikytinius.
Kodėl popierinės knygos apie keliones išeis lauk pirmosios?
Todėl, kad daugumas jų – ir ypač tos, kurios yra skirtos biudžetiniam segmentui (turbūt vienintelis augantis segmentas turizmo rinkoje) nepasiūlo konkurencinių privalumų, palyginti su nemokamu ir gausiu vartotojo generuotu turiniu (user generated content). UGC yra prastesnis, bet jis valdo.
Sakykim, TripAdvisor.com, JAV tinklalapis, veikiantis visame pasaulyje, ir apžvelgiantis viešbučius ir restoranus. Pavyzdžių yra ir kitų, bet pakalbėkim apie šį. TripAdvisor.com redakcinis įsikišimas yra menkas. Turinį kuria iš esmės menkos kompetencijos, ribotų patirčių ir menkus rašymo įgūdžius teturintys keliautojai, dažniausiai ateinantys parašyti nesąmonių, kaip antai „skaniausia pica Italijoje – atsakau“ arba paloti apie tai, kad 800 kambarių viešbutyje Tenerifėje su spiečiais rujojančio jaunimo naktį buvo triukšminga ir baladojosi durys.
Atrodytų, kas gali būti gero? Never mind. TripAdvisor.com pardavimai praėjusiais metais sudarė 762 mln. dolerių.
Ar jie gali lygintis su profesionalių autorių rašymais? Dažnai jie tokie ir yra, nors Lonely Planet pasitaiko visokių puspročių – užsiciklinusių antiglobalistų, žaliųjų, ekofašistų ir panašios šušeros; net ir pats įkūrėjas Tony Wheeler prieš keletą metų buvo praradęs protą ir aiškino, kad visiems reikia saugot planetą ir skraidyti lėktuvais kuo mažiau – paskui turėjo užsikimšti, nes netilo ironiškas žvengimas per visą pasaulį, čia panašiai kaip tada, kai Keith Richards protino jaunimą, kad saugotųsi narkotikų.
Aukštesnės kokybės rašymus ten dar ir suredaguoja redaktoriai ir šiaip jau patikrina korektoriai ir fact-checkeriai. Ar vartotojo generuojamas turinys tai turi? Aišku, ne. Ar jie kuria tobulą produktą? Kur tau.
Įstaigų savininkai įkinko draugus ir duoda kyšius klientams už teigiamas apžvalgas internete (retai, bet būna); kartais viešbučius ir restoranus kibirais fekalijų aplaisto svečiai be jokio pagrindimo. Ne, tai ne konkurentų pasamdyti tyčiniai kenkėjai, kaip kai kas mano (tai lietuviška tautinė paranojinė idėja apie „verslo konkurenciją“, kurias skleidžia varguoliai ir vargo samdiniai, patys niekada jokiame versle nebuvę) – tai tiesiog gerai žinomas nuolatinis 5% – 7% klientų segmentas, kuris visada būna viskuo nepatenkintas. Jo neišnaikinsi, neišvengsi ir neužtversi tvora, jis liks ir gyvuos, kaip tarakonai po atominio karo, ir jie mėgsta rašyti ir skųstis***.
Vartotojo generuotas turinys yra, kaip taisyklė, atspindintis vidutinį vartotoją: primityvų, banalų, su neinformuotais lūkesčiais ir konteksto suvokimu, lygiu nuliui arba just below. Pavyzdys: australų pora apsistoja Tokyo Park Hyatt, vienareikšmiškai viename puikiausių pasaulio viešbučių, bet minusuoja įvertinimo taškus, nes viešbutis yra dangoraižio viršuje (jiems nepatinka ir nejauku), ir pusryčiams nerado kažkokių dešrelių, kurias Adelaidėje visada galima rasti, o čia nėra. Būtų, manau, ir lietuvių, kurie tam viešbučiui parašytų minusų, nes 51 aukšto bare per menkas gyvo alaus pasirinkimas ir nėra nieko iš Rinkuškių bravoro.
Taip, tai labai apgailėtina, ir labai netobula, bet liūdnas faktas yra, kad daugumai vartotojų tik tiek ir reikia. Pilnai pakanka. Maža to: kažkokioje apklausoje (na, visos apklausos tegu bus priimamos su druskos grūdu, bet vis tiek) net 98% TripAdvisor.com vartotojų pasakė, kad jų patirtys, nuvykus į viešbutį, “visiškai arba iš esmės” atitinka tai, ką jie perskaitė. Štai jums ir prašom.
Popierinis leidinys turi dar vieną, nepataisomą, trūkumą. Net ir maksimaliai optimizavus leidybos ciklą, jis atsilieka nuo gyvenimo bent pora metų – faktų rinkimas, rašymas, redagavimas, maketas, gamyba (spauda dažnai Kinijoje, jeigu ką), ir platinimas reiškia, kad naujausia knyga būna pasenusi, dar prieš patekdama skaitytojui.
Kad ir koks būtų netobulas nemokamas interneto turinys, jis yra čia, dabar ir nemokamas. Ir jo daug. Ir jis įvairus: galima rasti registrą, tiksliai atitinkantį būsimojo keliautojo poreikius.
Skaitytojo lūkestis tiksliam registrui yra dar viena vinis į popierinių vadovų karstą. Popierinis vadovas neišvengiamai turi bandyti įtikti visiems (nes negali būti pelninga knyga, kuri sudomins tik 3000 skaitytojų; tokia knyga negali apsimokėti kelioninės literatūros kategorijoje, ypač turint galvoje ypač didelius platinimo kaštus), o kai bandai įtikti visiems, tai nieko ypatingai gero nebūna niekam.
Kupriniuotų pigių keliautojų gidas, dar ir bandantis kažką papasakoti apie kultūrą ir architektūrą, atrodo liūdnai ir apgailėtinai.
Dar gailiau atrodo autoriai, iš esmės išauginti biudžetiniame segmente ir apie jį rašantys geriausiai, bandydami dar ir pridėti šį bei tą tiems, kas turi truputį daugiau pinigų: kelių geresnių viešbučių ir restoranų įtraukimas „dėl mados“ spaudžia graudulio ašarą, kaip ir dirbtinai sukurtos kainų kategorijos „Tai dienai, kai norite paišlaidauti“. Taip ir įsivaizduoju keliautojus, kurie vieną dieną apsivilkę mažiausiai purvinus marškinėlius ir šlapiu skuduriuku apsivalę sandalus, su ta rekomendacija braukia į brangų restoraną. „Šiandien paišlaidaukime“.
Internetinis leidinys tokios problemos neturi.
Žinoma, daug kas sakys (kaip ir sako patys Lonely Planet), kad jie gali kurti geresnį turinį, negu jau yra nemokamas internete, ir būti šito verslo valdovais. Deja, praktika rodo, kad tai pasiseka labai nedaug kam. Atėję iš popierinės, senovinės, tradicinės leidybos, ateina su savo didžiuliais kaštų nešuliais, jūrų vėplio dinamizmu ir supratimu apie interneto auditoriją, toną, lūkesčius, kurie netenkina net ir atlaidžiausio vartotojo.
Todėl tie darbuotojai, kurių šiandien dar neatleido iš Lonely Planet, turėtų labai neatsipalaiduoti, o pagalvoti, ką veiks gyvenime, kai už kokių metų ateis ir jų eilė.
—
* Tik būkit geri, neaiškinkit, kur nusisiurbti už dyką. Man už dyką nereikia. Man patinka už pinigus, bet už pinigus jo nėra, ir apie tai ir kalba.
** JAV valstija, žinoma mums pagal restoranų tinklą KFC, kas yra sutrumpinimas nuo Kentucky Fried Chicken.
*** Kur čia neprisiminsiu pavyzdžio apie vieną estų tautybės pagyvenusią raganą, kuri, gyvendama Londone, po apsilankymo restorane peržiūrėdavo čekius ir kitą dieną rašydavo skundus restoranui, kad tas ir tas patiekalas neteisingai, be ryšio, nesąmoningai įkainotas.