Originally published July 1, 2010
Tie skaitytojai, katrie mane seka ant Feisbuko beigi Tviterio, žino, kad šiek tiek dažniau nei labai dažnai aš prapliumpu neapykanta, kuri atsiranda beveik iš niekur ir sukibirkščiuoja taip, kad paskui neišvengiamai būrys geradarių, taikdarių, tolerastų, balanso ieškotojų, “to be fair” harmonijos optimizatorių ir neapykantos nepriėmėjų puola mane raminti. (Prieš kelias dienas, pasidžiaugus ministrės Šimonytės drąsiu ir nedviprasmišku paaiškinimu runkeliams, kad jie buki runkeliai ir turėtų baigti vapėti apie ką nesupranta, buvo daug pasipiktinusių jos “nepriimtinu tonu”, o Arkadijus Vinokuras lryte surašė tokį zyziantį ir zanudnai graudų paaimanavimą, kad norisi pakviesti kokį nors ministrą paburnoti dar, kad būtų vėl apie ką rašyti).
Šį kartą man užkliuvo Yahoo avatarai, tie debiliški piešinukai, kuriuose skystapročiai interneto naudotojai vaizduoja save taip, kaip jie save įsivaizduoja, ir taip, kaip nori, kad juos matytų kiti. Kartais už jų užkliūnu, kai ieškau internete ko nors, ir Yahoo Answers išmeta atsakymą.
Šiaip tai yra, žinoma, verkšlenančių debilų susirinkimas, papuoštas išsigimusios kalbos – be gramatikos, be skyrybos, be didžiųjų raidžių, ir pamargintas idiotiškais sutrumpinimais, liudijančiais apie rašančiųjų intelektą, prilygstantį smulkaus graužiko protui. Šis plakatas labai gerai iliustruoja:
Bet baisiau už viską yra naudotojų avatarai. Šlykštūs, savimi patenkinti išpopinto jaunimo veideliai – visokių rasių, visokių odos spalvų ir šukuosenų, bet vienodai pretenzingi, pabrėžiantys savo šiknavertę “individualybę” sušiauštais plaukais, ožio barzdelėmis, ausinėmis (nes jie klausosi savo debiliškų iPodų net ir avataruose), wrap-around akiniais, auskarais antakiuose ir stud’ais nosyse.
