Parduotuvės logotipas.
Oi oi, nebepirksiu Maximoje. Oi oi, neikim visi, ir jie užsilenks po mėnesio. Tik ir girdisi kvailių giesmės. Pilnas eteris.
Dabar visi besiardantys dar gavo naują priežastį: Maxima susipainiojo savo istorijose, kam priklausė griuvusi parduotuvė, ir dabar prie tragedijos prisidėjo prasti viešieji ryšiai. Tai atrodo nesolidžiai ir vaikiškai, ir liudija apie prastai sutvarkytus bendrovės viduje informavimo kanalus. Kol neatsitinka bėda, visiems atrodo, kad viskas gerai. Kai reikia reaguoti staigiai, prasideda blaškymasis.
Neteisinga informacija apie “tik nuomotą” pastatą buvo pateikta kvailai, ypač dėl to, kad tai absoliučiai nieko nekeičia. Tragedijos moralinės pasekmės būtų buvusios visiškai tokios pačios abiem atvejais. Jei tavo vaikas girtas važiuoja automobiliu ir užmuša žmogų, jokio skirtumo, kieno vardu registruotas automobilis: vaiko ar tavo. Bet kuriuo atveju gerai nebus nei vaikui, nei tau.
Lojančios gaujos runkelių ir pavyduolių, piktdžiugaujančių teisuolių ir savamokslių statybos inžinierių, apie kuriuos rašiau čia, dabar gali savo kvailame siautulyje pridėti naują dimensiją ir toliau skėryčiotis apie tai, ką reikia pasodinti, nubausti, uždėti “milijardinius ieškinius”, sušaudyt vietoje, nuplakti miesto aikštėse ir taip toliau. Mėgstantiems paklausyti Pūko Radijo tipo klinikinio kliedesio, dar prisideda istorijos apie monopolijas ir korupcinę oligarchiją ir kitokį velnią. Oh well. Jiems neuždrausi.
Tik debilų šūksniai nuo paaiškėjusios parduotuvės pastato priklausomybės nepasidaro prasmingi, kaip žemės pardavimo referendumo organizatoriai nepasidaro teisūs nuo dar vienos Danijos kiaulių fermos – jie lieka tais pačiais bukapročiais, kaip ir vakar*.
Esmė yra ta, kad įvyko tragiškas įvykis, ir galbūt kas nors dėl jo buvo kaltas. Priežastis nustato tyrimas, o kaltę įrodo teismas – ne rujojančios minios keršto reikalaujančių marozų, su prezidentu priešakyje, kuris užsimiršęs apie savo įgaliojimus, paskelbia tragediją “nusikaltimu” – matyt, trumpam nepasikonsultavęs su patarėjais, kurie pasakytų, kad gal geriau tokius dalykus būtų palikti teismui.
Man smagiausia klausyti pažadų “nebepirkti Maximoje”, daugiau niekada niekada. Kaip draugo palikta septyniolikmetė pažada pati sau daugiau niekada nebesusidėti su jokiu vaikinu. Jei nebūtų žuvusiųjų, sakyčiau, juokas ir tiek, bet nesakysiu.
Pirkote, perkate ir pirksite. Ir nepradėkite apie jų “nepamatuotą godumą”. Jūs esate tokie patys, kaip ir jie, ir niekuo ne geresni. Jūs tokie patys godūs, taip pat taupantys, taip pat elgtumėtės ir elgiatės taip pat savo darbo ir gyvenimo vietose. Todėl jūsų lojimas skamba kvailai ir apsimetėliškai. Jūs neturite jokios moralinės teisės teisti Maximos, nes esate iš ten pat, kur ir Maxima, vieno kūno, ir vieno kraujo. Maxima yra jūs, o jūs esate Maxima. Pagalvokite kada nors apie tai.
Siaubo ir skausmo perkėlimas į pyktį ir ritualinius kalimus prie kryžiaus eilinį kartą parodė, kokią didelę visuomenės dalį valdo infantilios emocijos ir gyvuliški refleksai. Nelabai kas, pagalvojus, kad tie patys juk eis balsuoti.
—
* Referendumo atsilupėlius privalau minėti kiekviename straipsnyje pagal sutarties sąlygas.