Yra klausimų, kurie dusina, smaugia, ir neduoda ramybės ilgą laiką (žr. iliustraciją).
Pavyzdžiui: kodėl parduotuvėje būna išparduotas kaip tik tas batų dydis, kurį ketinai pirkti, kodėl vis dar neįmanoma turėti pasiruošus, b&!@+, grąžos parduotuvėse, ir vis dar tebeprašinėjama ieškoti smulkiau*, kodėl Užupio Iki gastronome tokios piktos pardavėjos, kodėl bankomatai siūlo rinktis smulkius banknotus, bet vis tiek duoda po 200 Lt, ir kodėl beveik niekas Lietuvoje neatsakinėja į el. pašto laiškus, jei nepaprašai.
Tokie klausimai neduoda ramybės mums visiems. Tačiau aš turiu dar vieną: kodėl Klaipėda yra toks nykus miestas, varantis depresiją bet kuriuo metų laiku?
Aš nebijau, kad ant manęs gali pradėti pykti Klaipėdos gyventojai, nes jie patys tai žino, ir, be to, ant manęs pyk nepykęs.
Kai buvau jaunesnis, man Klaipėda visai patiko. Daugiausia su tuo miestu susidurdavau, važinėdamas su tėvais į Nidą (čia jau po to, kai baigėsi galimybė plaukioti ten Nemunu nuo Kauno). Paskui jau važinėjau be tėvų, ir visada, atvažiavus iš Vilniaus autobusu, galima būdavo pereiti per miestą pakeliui iki Senojo Pilies Uosto (senosios perkėlos), ir viskas man tuomet atrodė neblogai.
Uostamiestis tuomet buvo kažkoks kitoks, nei Vilnius arba Kaunas, man tada geriau pažįstami: na, ir fachverkiniai pastatai, ir tas jūros artumas, ir nedidukas senamiestis su keliomis siauromis grįstomis gatvėmis (Vilniuje beigi Kaune irgi yra to senamiesčio, bet čia kitoks, nelabai pažįstamas). Net kokia nors picerija tais laikais buvo kitokia ir atrodė geresnė.
Dar – tebūnie tai naujas mažai žinomos istorijos puslapis – 1996 m. žiemą buvau atskridęs iš Britanijos, įsivaizduokite, korporatyviniu private jet‘u** tiesiai į PLQ, savaitę praleidau apsnigtoje Klaipėdoje pagal anuos laikus well appointed viešbutyje Lūgnė, kurį aš čia paminiu tuo tikslu, kad jei aš jo dabar nepaminėsiu, tai niekas jo nepaminės***. Turėjau reikalų su viena Britanijos bendrove, kuri turėjo reikalų Klaipėdos uoste. Praeities dalykai.
Tais laikais buvo gerai. Nostalgijos kankinamas, kioske prie Klaipėdos turgaus net įsigijau Pirmo Baliaus, Antro Baliaus ir Trečio Baliaus kasetes, kad būtų ką groti Anglijoje (mano asmeniškai labiau mėgstami Balius prie jūros**** beigi Balius prie eglutės dar tada nebuvo išleisti ir laukė savo valandos).
Šiais laikais, kada tik benuvažiuočiau į Klaipėdą, gaunu vis liūdnesnį įspūdį. Laimingieji išsuka dešinėn, Palangos link (bepigu, kai pastatė tą didžiulį viaduką), o visus kitus pasitinka vizuali Tarybų Lietuva.
Kur bepasuksi, visur akis bado silikatinių plytų namai, net ir pavojingai arti centro. Kažkokia pilkuma ir purvas. Žmonės nepikti, bet pilki ir liūdni, na, tokios bobutės 1980 m. kirpimo paltais (žiemą vasarą), kokias Vilniuje gali užtikti nebent griūvančių stambiaplokščių namų rajonuose, bet čia ir centre, kažkokio neregėto nykumo Baltijos prospektas, ir tas pats Senamiestis tuščias, kaip iššluotas, bet kuriuo metų laiku, bet kuriuo paros metu. Kaip visa tai paaiškinti?
Na, dėl Senamiesčio, kai kas sako, kad taip atsitiko dėl Akropolio, kuris esą sutraukė visus lankytojus, bet tai nebūtų tiesa, nes Senamiestis pradėjo atrodyti lygiai taip pat, kai ne tik Klaipėdoje, bet ir Vilniuje Akropolio dar nebuvo.
Be to, jei Senamiestis toks ir tebuvo, kad tereikėjo pastatyti iš metalo konstrukcijų prekybos centrą, ir viso gero, tai tada, alio, gal to Senamiesčio nebuvo labai daug, ir gal jis nebuvo labai geras.
Nors, tiesą sakant, tas didelis prekybos centras atrodo smagiau, nei beveik visos kitos parduotuvės kartu paėmus.
Klaipėdos restoranai – nykūs arba labai nykūs, net ir tie, į kuriuos rekomenduojama eiti: Stora Antis – su rusų estrados žvaigždžių nuotraukomis („vakarieniavo (…) beveik visos Lietuvos ir Rusijos estrados, teatro ir kino žvaigždės“, sako tinklalapis, ir turbūt nemeluoja – dešimtys jų) ir neypatinga virtuve, La Cle – tvarkingas ir neįdomus, nors šlovinamas už miesto ribų, ir dėl visiškai nesuprantamų priežasčių aukštinamas restoranas Ridikai, kurio pagrindinis išskirtinumas yra tas, kad čia maistas ruošiamas iš šviežių produktų. Daug pasako apie kitus restoranus ir apie tai, iš ko juose ruošia maistą.
Kada jūs girdėjote apie ką nors tokio kultūrinio Klaipėdoje, na, kad vertėtų atvažiuoti iš Vilniaus? Na, parodą. Arba kokią dailės galeriją? Švyturio arenoje, tiesa, pagroja ir padainuoja Filipas Kirkorovas, bet rimtai, kas jums yra Klaipėdos kultūrinio gyvenimo žyma?
Teisingai, man irgi. Jūros šventė. Festivalis, po kurio skaičiuojamos traumos, ir džiaugiamasi, jei šiemet nieko nepritrėškė.
Kaip išėjo, kad šis miestas su dideliu ekonominiu potencialu ir nemažais pinigais (uostas ir visa transporto infrastruktūra, ir tai, kas su ja susiję, uždirba nevaikiškai), ir net savo universitetu, ir Palangos oro uostu palyginti netoliese, tapo tokia liūdna provincija, kurioje geriausias dalykas yra Perkėlos „Statoil“ paskutiniam užsipylimui prieš išvykimą į geresnį pasaulį Kuršių Nerijoje, ir ta pati Naujoji perkėla su žuvėdromis aplink?
—
* Jūs negalvokite, aš apie tą grąžą rašau ir rašysiu, kol jūs nepradėsite bijoti mano rašymų taip, kaip Gazpromas bijo skalūninių dujų ir suskystintų dujų terminalo Lietuvoje.
** Anais laikais tai buvo didelė prabanga; šiais laikais privačius lėktuvus turi daugelis mūsų ir nematome reikalo apie tai kalbėti ir pūstis.
*** Viešbučio tinklalapyje galite apžiūrėti nuotraukas apie tai, kaip atrodo Barbės svajonių kambariai, ir mintyse pasilepinti šioje šilkinėje prabangoje ir autentišku tripu (be tablečių) down the memory lane. Yo.
**** Šioje kasetėje, be kitų rinktinių numerių, buvo Baltas delfine, šoki per bangą, baltas delfine, duoki man ranką, atliekama pagal Secret Service Ten O‘Clock Postman melodiją.