Žinoma, ne vienintelis geras dalykas. Geri dalykai buvo Mažeikių Naftos pardavimas bendrovei Williams („atidavimas primokant“, jei jums taip geriau), puikiai organizuotas referendumas dėl Europos Sąjungos su paprastomis poveikio priemonėmis (kad apolitiški dundukai ateitų ir balsuotų), mergaitės grąžinimas motinai ir tetutės išskridimas į kosmosą (kur jai ir priklauso būti), taip pat bus puikus ir žemės pardavimas užsieniečiams, kai žlugs, kaip reikia tikėtis, pilnaties nutviekstųjų referendumas.
Tačiau Maxima yra vienas geriausių dalykų. Ir štai kodėl.
Tiesą pasakius, jau parašęs du straipsnius apie niekingas ir piktdžiugiškas reakcijas ir boikotų donkichotus, maniau, kad tema kaip ir išsemta. Betgi ne.
Mano laikraštis Lietuvos Rytas savo portale publikavo šią nesuvaidintos širdgėlos kupiną epistolę, kur asmuo, šiaip jau neperkantis Maximoje, paaiškino, kodėl kartais vis dėl to ten užeina ir kokias tuomet patiria dvasines, moralines, o kartais ir materialines kančias (kai kasoje išmuša neteisingai – sako, skirtingai, nei „prekystalyje“, bet tikriausiai norėjo pasakyti „lentynoje“).
Parduotuvių tinklo Maxima nauda yra ta, kad šis tinklas (panašiai, kaip įmonės, turinčios prekių ženklus McDonald‘s, Coca-Cola, Microsoft kitose šalyse), sugeria į save pavydžių nevykėlių tūžmastį ir kantriai – nes kas belieka – tarnauja, atlikdamas nekenčiamo lyderio vaidmenį.
Lyderis mūsų paprastoje valstiečių visuomenėje yra nekenčiamas. Būti didžiausiu, geriausiu ir sėkmingiausiu nėra nei lengva, nei smagu. Visi laukia, kad nepasisektų, kai nepasiseka (ar, neduok Dieve, įvyksta nelaimė), ne tik tyčiojasi ir džiaugiasi, bet ir kala prie kryžiaus. Bausmės ir pasekmės lyderiui suklydus visada būna neproporcingai griežtos. Reikalavimų kartelė visad iškelta absurdiškai aukštai, ir neperšokus jos, aplink pasigirsta švilpimas ir trypimas iš tų, kurie patys ne tik per tą pačią kartelę neperšoktų (jie nevaliotų nė pusės tiek), bet net ir su prožektorium nežinotų, kur tos kartelės ieškoti, mat kol kiti šokinėja per karteles, nevykėliai žiūri per TV talentų šou kartojimus arba užsiima kitokia niekine veikla.
Tie iš jų, kam pasiseka prie savo menko intelekto turėti trupinėlį negudrios vaizduotės (tos pačios, kuri skatina kitus nupušėlius purkšti grafičius ant sienos), sugalvojo idiotišką, tačiau visiškai teisėtą „varžtų dovanojimo“ akciją. Akcija visiškai teisėta. Kaip ir, pastebėkime, tos pačios Vilniaus Prekybos pasinaudojimas mokesčių landa ir milijonų sutaupymas, įdarbinant neįgaliuosius.
Kaip sakote? Ten buvo amoralu? Kaip amoralu – kaip atlyginimų prisipumpavimas prieš motinystės atostogas? Kaip pašalpų susirinkimas iš valstybės tiems, kam jos teisėtai priklauso, bet atrodo keistokai jų pajamų fone? Ir kas kaltina amoralumu? Ar ne tie patys, kas į tą pačią sugriuvusią Rygos Maximą nubėgtų ir susirinktų viską, ką tik galima iš po griuvėsių, jei tik teritorija nebūtų saugoma? Čia jie dabar aiškina apie moralę?
Nejuokinkit manęs. Čia kaip iš Lietuvą pardavinėjančio Kremliaus fašistėlių klubo A3 propagandininko (dar ir pezančio per Gariūnų radiją kartu su pradažnais PBK padonkais) ir seno komjaunuolio priiminėti jo demagogiją apie Tėvynės meilę, principus ar padorumą. Šie smulkūs svolačiai tuo ir komiški, kad nedažnai prikiša savo raukšlėtus snukius prie veidrodžio ir net nesuvokia, kaip veidmainiškai skamba jų pasmirdęs, neurotiška greitakalbe beriamas briedas (taip, jie burbuliuoja greitakalbe: psichologai sako, kad jiems gėda savo kalbėsenos, išspausto falcetuko, ir greitai kalbėdami, jie geriau suvaldo baimės ir apsišikimo jausmą).
Man patinka rašyti apie Maximą tai, ką galvoju. Nekultivuodamas tolerancijos kvailiams, aš labai vertinu įmonę, kuri sugeba išgryninti ir iškelti paviršiun daugelio viduje tūnančius bailaus, pavydaus baudžiauninko įpročius, kad jie springtų ir dustų kitų sėkmės šviesoje.
Ir būtent todėl Maxima, prie visų savo klaidų ir sunkumų, yra vienas geriausių dalykų, nutikusių mano šaliai.