Kauno pilies kompleksas pasipuoš skoningais ir erdviais burgerių restoranais, veikiančiais ištisą parą. 3000 lankytojų vienu metu – daugiau nei bet kur kitur pasaulyje – aptarnaus burgerinė Jack In The Box Lithuania, atidaroma frančizės principu. Ji sukurs šimtus gerai apmokamų darbo vietų.
Pamenate, buvo toks laikas, kai kone kiekvienu straipsniu raginau džiaugtis ir matyti gyvenimo šviesiąją pusę? Nepamenate, nes skaitytojų atmintis trumpa. Tai aš jums priminsiu.
Paskui gavosi taip, kad daugiau teko vis daugiau šaipytis ir sudirbinėti. Skaitytojai pagalvojo, kad čia turbūt todėl, kad aš Lietuvoje persisėmiau tautinio cinizmo, ir mano optimizmas, girdi, dingo.
Ne, tiesiog su tokiomis politinėmis jėgomis valdžioje, kai parlamento salėje daugiau įtariamųjų, nei apygardos teismo valgykloje, su knibždančiais referendumo ir savo žemėlės puspročiais, Nuodingųjų Skalūnų pasakų bažnyčia ir jau išleidusiu kvapą violetiniu sąjūdžiu (pastarojo kariūnai be darbo neliko: labai didelė jų dalis perėjo prie parašų rankiojimo, nes negali gyventi pilnaverčio gyvenimo be tam tikro vidaus priešo slibinų ir sąmokslo sapnų) niekas negali mane kaltinti, kad vis juokiausi kartu su jumis iš to, kas buvo komiška.
Žinau, ką galvojate. „Pats tu komiškas, Užkalni“. Ot ir ne. Tai juk jūs dabar mano tekstą skaitote, o ne aš – jūsiškį. Reiškia, aš laimėjau.
Dabar metų darbai beveik baigti, ir šią skiltį skaitote tada, kai ir eglutės papuoštos, ir dovanėlės supirktos, ir net mišrainės jau kur ne kur pradėtos gaminti. Dvylika mėnesių dar nesibaigė, bet kitą sekmadienį vargu, ar jau norėsite beskaityti apie rimtus dalykus.
Metų rezultatai geri, patapšnokime sau per petį. Europinis mūsų šalies pirmininkavimas buvo gal ir ne toks nuostabus, kaip tikėjosi labiausiai laukiniai optimistai (kuriems atrodė, kad metams baigiantis Lietuva bus tokia pat garsi ir gerbiama, kaip kokia Vokietija arba bent jau Švedija), tačiau kompetentingai sutvarkytas, be jokių prisidirbimų ar gėdingų epizodų – na, jei pamiršime Loretos Graužinienės koncertinį turą Kijeve, bet čia, kaip sakoma, širdžiai neįsakysi.
Vilniuje laiku atidaryta ir sėkmingai veikia skandinaviška pasaulinio tinklo baldų ir namų apyvokos daiktų parduotuvė – būtų teisinga pritarti minčiai, kad tai ir buvo tikrasis Lietuvos krikštas. Ne 1387-aisiais, bet šiemet, 2013, nes kiekvienas atsivėrimas Vakarų vartojimo kultūrai ir tarptautinėms taisyklėms yra didelis pasiekimas. Šiandien, pavyzdžiui, su dideliu malonumu perskaičiau apie tai, kad „legendinės“ kavinės „Literatų svetainė“ vietoje (na, apie ją jokių legendų nėra, bet tegul taip rašo plunksnos broliai, kad jiems tokios mielos tos klišės) bus amerikietiško greito maisto restoranas. Ten pardavinės gruzdintą vištieną popieriniuose kibirėliuose. Įsivaizduoju, kaip siautės paveldo gynėjai ir tautinės dorybės puoselėtojai.
Negaliu paneigti, kad mane tai džiugina. Kaip ir sumanymas (tiesa, kol kas jis tik mano galvoje) Kauno pilies komplekse atidaryti didžiausią pasaulio mėsainių restoraną, veikiantį ištisą parą. Gynybiniame griovyje galėtų šiltu metų laiku galėtų ganytis karvutės ir jautukai, iš kurių mėsos ir būtų gaminami mėsainiai. Taip susipintų mūsų architektūrinis ir istorinis paveldas, lietuviška pagarba žemės ūkiui ir sveikas pelno siekimas ir visiems naudingos įmokos į biudžetą. Virš Kauno pilies, greta trispalvės, plaikstytųsi didelė, raudonomis ir baltomis juostomis bei baltomis žvaigždėmis mėlyname lauke padabinta vėliava.
Grįžtant prie rimtesnių pasiekimų iš besibaigiančių metų, keli teigiami dalykai yra akivaizdūs. Rusijos spaudimas mūsų šaliai, prasidėjęs dėl Lietuvos dantų parodymu „Gazpromo“ byloje, baigėsi Kremliaus nenaudai: pieno produktų blokada nepataisomų nuostolių Lietuvoje nesukėlė, ir, kaip visuomet, mojavimas meškos vėzdu padėjo mūsų apsnūdusiems ir laimingiems perdirbėjams atsibusti ir pagalvoti apie kitas pardavimo rinkas.
Rusų propagandistų, dainuojančių ar kalbančių, atsilankymai Lietuvoje nebelieka nepastebėti, ir kaskart užkuria tiek vėjo, kad daugelis padorių žmonių jau nebenori teptis rankų, organizuodami tokius renginius arba juos lankydami. Čia kaip būti smarkiausiai prisilupus ir visa gerkle bliauti dainas per giminių šventę: nieko neteisėto, tačiau pijoko ir kaimo durniaus reputacija greitai įgyjama ir sunkiai nusiplauna. Taip ir į visokių gazmanovų ir kirkorovų koncertus daugelis greitai nebenorės eiti vien dėl to, ką žmonės pasakys: puiku, svarbiausia – poveikis.
Prezidentės Dalios Grybauskaitės pažadas nevykti į Sočio olimpiadą yra labai džiuginantis žingsnis, nors daug kam knietės sakyti, kad čia tik pasiruošimas rinkimams ir politinių taškų rinkimas, tačiau jei kas nors renka politinius taškus, darydamas protingus dalykus, kas mums darbo? Svarbu rezultatas. Žinoma, pritars ne visi – kai kas lemens apie „diplomatiją“, nors istorija prisimena ir myli ne didžiausias nuolaidas dariusius, o smagiausiai kumščiu stalą daužusius ir kartkartėm užrikti nepabijojusius.
Apsisprendimas džiugina dar ir dėl to, kad D.Grybauskaitė aiškiai ir tiesmukai pasakė, kad santykiai su Rusija mūsų netenkina, Maskvos elgesys mums nepatinka, ir „nėra politinės galimybės“ važiuoti į Rusijai be galo svarbų renginį. Daugiau nei prieš tris dešimtmečius, 1980 metais, Maskvos vasaros olimpiada turėjo tapti Leonido Brežnevo vadovaujamos Sovietų Sąjungos triumfu ir parodymu visam pasauliui, kad viskas ten gerai ir niekas nekliba. Tos viltys tuomet išskrido į orą kaip tas olimpinis lokys, pakilęs per uždarymą virš Maskvos stadiono: 1980 m. žaidynės tapo šalies ir režimo paskutiniu pasispardymu.
Sočyje situacija įdomiai panaši: Rusija pasitinka šį didžiulį renginį kaip šalis be draugų, išskyrus saujelę kaimyninių diktatorių ir Trečiojo Pasaulio maniakų. Lengva pastebėti, kad pastarojo meto naujienos iš Rusijos yra daugiausia apie tai, ką nuteisė, įkalino ar paleido iš kaliūzės. Net Ukrainos lengvai patvarkyti nepavyko: Vladimirui Putinui nuo šiol Oranžinė Revoliucija sapnuosis dar baisesniu sapnu, ir Kremlius žino, kad niekas neišspręsta, greičiausiai nauji neramumai Kijeve laukia jau po žiemos, ir ilgai to krašto nenulaikysi. Jie visi ir visada pabėga. Dar vienas geras besibaigiančiųjų 2013 metų ženklas.
Smukus dujų ir naftos kainoms, prieš dešimtmetį atrodę neišsemiami Rusijos pinigai jau sėkmingai išsemti ir išslapstyti. Sočio olimpinės žaidynės, dar neprasidėjusios, bet kuriais skaičiavimas jau dabar sumušė visus korupcijos, biudžetų viršijimo ir pinigų išvogimo rekordus. Lietuvos prezidentei dalyvauti šioje liūdnoje dekadanso mugėje nėra jokios prasmės, ir gerai, kad ji apie tai kalbėjo nedviprasmiškai.
Taigi ne tokie jau blogi metai. Išties, puikūs. Kaip matome, blogos istorijos vis tiek baigiasi. Reikia tik mokėti džiaugtis gerosiomis.