Lietuvos Rytas, 25 12 2013 Christmas Day Edition
Po dviejų metų ir kelių mėnesių, mane vėl pasitinka nemylimas kraštas, kuris tapo didžiausia kol kas nugyventa mano gyvenimo dalimi ir mano dukrų Tėvyne. Išvažiavęs 2011 metų vasarą, nesapnavau nei Anglijos, nei parduoto šeimos namo, nei besniegių žiemų. Jokio ilgesio.
Tiesą pasakius, per šešiolika metų gyvenimo Anglijoje nesiilgėjau ir Lietuvos, nei juodos duonos – gal tik truputį glaistytų varškės sūrelių su razinomis, bet paskui juos netoli parduotuvėje pradėjo pardavinėti mitrus afganas, pusę parduotuvės skyręs lenkiškoms prekėms, o kitą pusę – lietuviškoms (iš tradicinių angliškų prekių pasiliko tik loterijos bilietus ir cigaretes, kas labai vaizdžiai parodo mums anglišką maisto dietą).
Full fry-up, pagerintas variantas su poučintu kiaušiniu
Tikiesi, skaitytojau, kad jau palikau Lietuvą ir tave ramybėje ir pagaliau vėl tavo horizontas šviesus? Nesidžiauk per anksti, aš čia tik dviem dienoms, aš čia tik trumpam su reikalais, ir rašau jau vėl grįžęs į Vilnių.
Radau, kaip palikęs
Angliją radau tokią pat, kaip ir palikęs, kas mane gerokai nustebino. Keletas naujų pastatų Londone, tačiau tai kruopelės, palyginti su tūkstančiais baisios architektūros vienetų, kurie išsilaikė ne tik pastaruosius dvejus metus, bet turbūt nuo pokario laikų, nors turėjo būti išsprogdinti ir sunaikinti, jei Dievas turėtų žiūronus ir būtų pasidairęs. Tai net ne bloga architektūra. Tai architektūros priešingybė. Apie namus XX amžiuje prancūzas Le Corbusier sakė, kad namas – tai mašina, skirta gyventi. Anglai gyventi stato ne mašinas, net ne pigius Audi 100, o tuos baisius barškančius savadarbius cinkuoto lakšto vežimėlius at nevienodo dydžio ratų, kuriais Lietuvoje deklasuoti elementai prie sąvartynų vežioja savo mantą, ir dabar tie vežimėliai yra dar ir surūdiję.
Londonas ir nuolatos išknistas, perkastas ir statomas.
Ir nesibaigiantys remontai ir gatvių rausimas. Anglijos nacionalinė liga progresuoja – trumpam baigę rausti per Olimpiadą, anglai ir vėl yra užtvindę miestų gatves ekskavatoriais, užtvaromis ir ryškiais žymekliais. Nebėra normalių gatvių, yra atskiri ruožai, kurių dar kol kas neišrausė, bet tai laikina.
Nors truputėlį toliau nuo sostinės širdies (į valias prisižiūrėjau į šiaurės Londoną šį kartą, nes mane pavežė automobiliu, ir gavau iki soties atsikasti baisiausio, ką turi Anglija: transporto situacijos) visos negudrios parduotuvėlės pasipuošusios ne tik dešimtmečių purvu, bet ir iškabomis, kurios atrodo pieštos 1970 metais ir nuo to laiko neplautos. Ir tik atsidūrus centriniame Londone, ši magiška ir nepaaiškinama neapykanta estetikai staigiai išsiverčia į geriausias pasaulio vizualines reklamas, kurios irgi yra Anglijoje (nors Ameriką myliu visa širdimi, bet šios šalies kūrybiškumas reklamos srityje tenkinasi labai sidabrine antrąja vieta, palyginti su begėdišku Anglijos pirmavimu).
Žinoma, daug kas pasakytų, kad tik tiek šalis ir temoka: atpratusi kurti prekes, praradusi gamybos įgūdžius, Anglija temoka tik reklamuoti ir pardavinėti.
Prekybininkų valstybė
Nežinau kaip dėl to „moka pardavinėti“ – vienas skirtumas, kuris bado visur akis, tai kad parduotuvės, anksčiau turėjusios daugybę kasų (daugumas tų kasų buvo tuščios, ir žmonės stovėjo eilėje prie tų, kur nelabai patenkintais veidais dirbo nelabai gerai dirbantys pardavėjai), dabar turi vos kelias kasas su tarnautojais, o didžiajai daugumai klientu reikia naudotis tokiomis automatinėmis kasomis, kurios jau siutina ir mūsų pirkėjus kai kuriuose prekybos centruose.
Grūstis yra gyvenimo būdas: Hamleys.
Kaip ir Vilniuje, prie automatinių savitarnos kasų vaikšto nepatenkintas tarnautojas, gelbėjantis pirkėjus, kurie paprastai su kokia nors sistemos spraga susiduria per pirmąsias 30 sekundžių. Gerai pagalvojus, netoli tas laikas, kai atėjus į parduotuvę, ne tik pačiam reikės nuskenuoti ir supakuoti savo prekę, bet ir pačiam susivožti sumuštinį arba galbūt išspausdinti žurnalą, kad nereikėtų vargintis spaustuvininkams ir rišėjams. XX amžiaus rašytojų fantastų svajonės apie automatizuotą gyvenimą pildosi, tik rašytojai visad prognozavo bedvasį, šaltą ir tobulai veikiantį pasaulį, o ne tokį gana šiukšliną ir pusiau veikiantį jauną, bet jau sergantį automatą, kokiu Britanijoje pavirto mažmeninė prekyba.
Žinoma, Oxford Street, New Bond Street ir Regent Street bei gretutinėse gatvėse vis dar yra pasaulio prekybos elitas, senosios ir naujai sukurtos parduotuvės, kur viskas tobula, kur pakanka pardavėjų ir kur viską galima rasti greitai. Net po poros dienų grįžus į Vilnių, Rotušės aikštės, Gedimino prospekto ir didžiųjų prekybos centrų parduotuvės, net ir pačios didžiausios, atrodo kaip apgailėtini kooperatyvai. Naujoji Londono Victoria‘s Secret moteriškų kelnaičių ir naktinių parduotuvė, savo katalogais viliojanti jau kelias seksualiai susirūpinusių spuoguotų paauglių kartas Vakaruose, prikišta daugiau plazminių ekranų, šviesos krioklių ir veidrodžių nei visos Vilniaus parduotuvės kartu paėmus. Tai hormonų audros, pareikštos per spalvas ir šviesas, vizualizuotos ir pakeltos į meno lygį.
Viktorijos paslapčių parduotuvė New Bond Street
Kiek gyvenau Anglijoje, svečius iš Lietuvos visuomet vilkdavau ne tik į muziejus ir galerijas, bet ir į didžiąsias universalines parduotuves, tokias, kaip Selfridges, kur vidutinį pagyrūną lietuvį reikia knysle badyti į beprotišką pasirinkimo gyvenimo šventę, į visą šį puikų vartojimo festivalį, kad jie visam laikui (arba bent jau kuriam laikui) pamirštų sakyti, kad „Lietuvoje visko yra“. Apsipirkimo prasme Lietuva tebėra apgailėtina parduotuvėlė prie kelio, kur galima įsigyti druskos, degtukų ir vieną kitą drabužėlį, o tikrasis apsipirkimas gyvena kitur. Sveika kartais išvykti iš šalies, kad tai suprastum.
Kodėl Lietuvoje geriau
Ir vis dėl to Vilniuje gyventi yra smagiau. Pakanka Victoria stotyje vakare, jau po aštuntos, pamatyti visas tas minias žmonių, ilgesingai žiūrinčius į švieslentę ir laukiančius, kada pagaliau praneš apie tai, kurioje platformoje bus jų traukinys. Jų šimtai, kaip per kokią demonstraciją Rytų Europos šalyje, dainuojančių revoliucijų metais. Tik jie ne revoliucionieriai. Tie žmonės atrodo, kaip klusni gyvulių banda, laukianti piemens signalo. Klusnūs ir eilėse. Ir, kaip visuomet, nereaguoja niekaip (nebent gal širdies viduje) į pranešimus apie tai, kad štai toks traukinys sugedo, dar kitas atšauktas, o beveik visi kiti likusieji vėluoja.
Jei persirengimo kabinoje ko nors nori, spausk mygtuką. Jis vis tiek neveikia.
Gerais kostiumais (bent jau dauguma jų), vyksiantys į savo brangius namus Surrey grafystėje, vis tiek kiekvienas jų tris-keturias valandas kasdien praleidžia transporte ir dėl nieko nesiskundžia, nes tokių darbų, kurie leistų gyventi pačiame Londono centre, nebūna. Gyvenimas pačiame Londono centre įkandamas tik tiems, kam jau nieko nebereikia dirbti, nes turi tiek pinigų, kiek reikia, iki pat gyvenimo pabaigos.
Pergrūstame metro ironiškai atrodo užrašai prie kiekvienos linijos pavadinimo „Good Service“ („veikia gerai“), reikėtų geriau rašyti, kad vis dar po truputį veikia, nes žodis „gerai“ netinka prie seniausio ir anksčiausio pasaulio metro, nei per kur. Jame būna blogai arba nepakenčiamai.
Kad turėtum tokią gyvenimo kokybę, kokią daugelis turi Lietuvoje, visur nulėkdami per 15 minučių ir gyvendami pėsčiojo kelionės atstumu prie miesto širdies, Anglijoje gauti beveik neįmanoma: galų gale, jei kažkam atsitinka stebuklas ir gyvenimas užpila milijonais, ir dirbti nebereikia, tai kokio velnio būti šaltoje ir šlapioje saloje Atlanto vandenyno šiaurinėje dalyje? Tie patys pinigai žymiai geriau linksmina Viduržemio jūros regione arba Karibuose.