Šventvagiška, ar ne? Kas čia per mintis? Sportininkai ruošėsi, valstybė pinigus leido, komandos uniformos pasiūtos, rėmėjai yra, tai kaip čia dabar – „nereikia“?
Taip ir nereikia. Lietuvos sportininkams derėtų nedalyvauti nedraugiškos valstybės propagandos ir traukulių fejerverke Sočyje. Taip, prezidentė nevyks, nebus ten ir kelių kitų šalių vadovų, bet būtų geriau, jei ten nebūtų ir mūsų sportininkų.
Net jei mūsų olimpinė komanda būtų pirmoji ir vienintelė, parodžiusi pavyzdį visam likusiam pasauliui, man tai būtų priimtina. Geriau išsišokti ir būti pirmam, negu likti paskutiniam.
Čia ne dėl to, kad teroro išpuoliai Volgograde, likus mėnesiui iki renginio, rodo, kad labai saugu ten nebus – nors naujų išpuolių niekas nelinki, bet laukiniai ir dešimtmečiais konfliktų draskomi Šiaurės Kaukazo kraštai visiškai greta, ir ten nemažai žmonių pasiilgo galimybės nusiųsti linkėjimus Motulei Rusijai.
Saugos prasme, Rusijai niekada nesisekė dirbti su žmogiškuoju faktoriumi: žinoma, galima apsupti čiuožyklą tankais arba iščiupinėti kiekvieną lankytoją iki paskutinės sagutės, bet tai nieko neapsaugos. Juo sunkiau užtikrinti saugumą šalyje, kur jėgos struktūros jau dešimtmečiais įpratusios galvoti vien apie tai, kaip surinkti neformalius mokesčius iš visų, kas vaikšto aplinkui, ir kur galima nors ir minosvaidį nusinešti į keleivinį lėktuvą, jei tik sumoki teisingą kainą teisingam žmogui.
Lietuviams nereikėtų ten dalyvauti, nes ne mūsų reikalas yra padėti Rusijai pumpuoti savo propagandos renginį. Tarptautinis Olimpinis Komitetas, paskyręs rusams organizuoti žaidynes, visada mažiausiai rūpinosi principais. Žinoma, dabar jau nebe Juan Antonio Samaranch‘o, (vadovavusio TOK nuo 1980 iki 2001 metų) laikai, kai El Presidente sau pačiam organizavo paminklą Lozanoje prie komiteto būstinės ir reikalaudavo, kad jį visuomet ir visur vadintų Jo Ekselencija, bet vis tiek, olimpinės žaidynės seniai nėra jokios aukštos moralės, kilnių idealų ar garbingų vertybių vieta, kad ten reikėtų veržtis.
Panašiai kaip Nobelio taikos premija: jau senokai tapusi kairiųjų Skandinavijos socialistų pramoga, kasmet apdovanojant mėgstamiausius socialistus arba Amerikos priešus: kitąmet, sako, šiai premijai bus nominuotas Lietuvos Socialistinis liaudies frontas, Fidelis Castro ir Irano šariato teismas. Bet čia tik tarp kitko.
Tarptautinis olimpinis judėjimas jau senokai labai primena begėdiškus įtakos pirkimus viduramžių popiežių laikais Romoje ir stebina nebent tik tuo, kaip gerai užsimerkia akys į įvairių režimų piktadarystes, jei viskas tinkamai sutarta dėl kainos. Kai dabar viskas vyks V.Putino Rusijoje, cinizmo dar trigubai daugiau. Tokiame renginyje dalyvauti? Mums, lietuviams, tikrai nerekomenduoju.
Žinoma, suprantu, kad tai mano svajonės. Tačiau svajoti neuždrausi, bet greičiausiai nebus ne tik idealaus, bet ir kitokio varianto.
Idealus variantas man regėtųsi štai koks: pirma ledo ritulio varžybos, kur žaidžia dviese – Rusijos vadovas Vladimiras Putinas ir jo kolega iš Baltarusijos, Aleksandras Lukašenka. Pirmasis gauna aukso medalį, antrasis – sidabro, o bronza atitenka Venesuelai. Antroji rungtis – V.Putinas su Rusijos premjeru Dmitrijumi Medvedevu dviese leidžiasi slidėmis nuo kalno. Rusija gauna auksą ir sidabrą, trečioji vieta gali būti paskirta kokiam nors Kubos slidininkui. Trečiasis renginys – karinis paradas olimpiniame stadione su šarvuočiais, raketomis ir desantininkų pasirodymais skaldant galva plytas, paskui iškilmingas Olimpiados uždarymas, ir į orą pakyla gigantiškas Senis Besmegenis su ausine kepure, balalaika rankoje bei kūju ir pjautuvu ant krūtinės, iš dangaus pažeria meduolių, ir šventę laikom uždaryta.
Šis scenarijus yra kiek fantastinis. Labiau realistiškas būtų toks, kaip Maskvos 1980-ųjų metų žaidynės, kurių boikotas iš laisvojo pasaulio pusės buvo vienas džiugiausių Šaltojo karo momentų. Sovietų propagandinė šventė buvo gerokai apkartinta, o pasaulio bendruomenė gerai sužinojo, kodėl pas sovietus atvažiavo mažiau svečių, nei buvo laukta. Įvykis, turėjęs tapti „brandaus socializmo“ fejerverku, tapo banalia kontraversija, kuri labiau siejama su karu Afganistane, negu su sportu.
Situacija panaši, kaip ir prieš 34 metus. Ten buvo Sovietų Sąjunga, dabar – Rusija, bet labai jau viskas panašu. Užsisėdėjęs savo poste nepakeičiamas, nepakenčiamas ir nekeičiamas lyderis (tiesa, Leonidas Brežnevas buvo kiek prastesnės formos, nei guvus, nors ir kiek vaškinės išvaizdos Vladimiras Putinas), ir desperatiškas šalies troškimas parodyti visiems savo svarbą ir autoritetą, laikinai uždangstant tai, kas negražu.
Prieš tris dešimtmečius didžiosios šventės proga iš sovietų sostinės vežė lauk benamius, valkatas ir prostitutes, kontroliavo atvykimą į miestą (jokių traukinio ar lėktuvo bilietų į Maskvą be pateisinamos priežasties!) ir užpildė parduotuves suomišku sviestu ir amerikietiškų cigarečių pakeliais, taip ir dabar išpūstas margaspalvis gerovės burbulas. Rusija vaidina laimingą, margaspalvę, šiuolaikinę šalį.
Rusai norėjo įspūdingai pasiruošti bet kuria kaina, ir kalbėjo, kad pinigai nebus problema, todėl iš esmės būtent tai ir gavo: žaidynes bet kuria kaina, tai yra, brangiausias žaidynes per visą istoriją. Daugelis pastatų ir įrengimų kainavo keturis kartus brangiau, nei panašūs dalykai Europoje ar Amerikoje, todėl galima tik įsivaizduoti, kiek pinigų nusėdo teisingose kišenėse ir užsienio bankų sąskaitose (nors mums nelabai ir gaila – tegu jie ten vagia vieni iš kitų). Vien 46 km ilgio kelias prie sniego trasų kainavo apie 20 milijardų litų – brangiau, nei visos praėjusios žiemos olimpinės žaidynės Vankuveryje.
Jau girdžiu, ką sakys daugelis iš jūsų. „Nepainiok sporto su politika“. Gerai. Tuomet, jei galima, aš politiką supainiosiu su sportu. Kalbant rimčiau, prisitaikykite šį posakį ten, kur nešviečia saulė – pavyzdžiui, kyštelkite jį 1936 metų žaidynėms Berlyne, kurias oficialiai atidarinėjo tuometinis Vokietijos kancleris Adolfas Hitleris. Ar ir ten būtų buvę priimtina dalyvauti, nes kas mums ta ideologija, kai baseinai ir stadionai tokie puikūs? Lauksiu atsakymo.