Kavinės yra daugiausiai skirtos būtent tokiems lankytojams
Ne visai tai, apie ką pagalvojote. Ne koks nors Hooters baras, kur padavėjas samdo pagal tai, ką jos turi po marškinėliais, bet kodėl Lietuvoje maža civilizuotų kavinių suaugusiems, o ne vien tik paaugliams (už prekybos centrų ribų), yra verta didesnio nagrinėjimo. Arba bent jau suvelto apmąstymo, kurį čia ir pamatysite. Prašom, nėra už ką.
Išeikite kada nors į Vilniaus Senamiestį (jei negalite eiti, nes gyvenate už miesto, kur nors Lysvių Bendrijų 125-ojoje gatvėje, galite tai padaryti virtualiu būdu, atsidarę žemėlapius internete), pavyzdžiui, į kokią Pilies gatvę, ir mintimis pakilkite ja iki viršaus, tolyn Didžiąją gatve, ir pabandykite įsivaizduoti, ar daug kur šioje turistų arterijoje ir greta jos galima išgerti priimtino skonio kavos, jei nenorite gerti iš popierinių puodukų arba būti ten, kur ant lentos kreidutėmis užrašyti padavėjų vardai su ramunėlėmis aplink juos.
Kalbant apie padavėjų vardus, kodėl jie visi tokie keisti? Kur pasidėjo normalūs lietuviški vardai? Kodėl šiuolaikiniai lietuviški vardai skamba kaip kreditai, kurie bėga per ekraną švedų/danų arthauzinio noir filmo gale? Uttė, Krissa, Jørhė, Sega, Nimtė, ir taip toliau. O gal į tas kavines priima tik su tokiais vardais? Pamato pareiškime, kad jį pasirašė Eglė, Asta ar Dovilė – ačiū, nereikia. Pasivadinkite kaip nors, kad mums ne gėda būtų ant lentos rašyti.
Tai va, tų klasikinių kavinių suaugusiems nelabai pamatysi (taip, kelios vietos yra, bet aš jų nevardinsiu, kad manęs neapkaltintų interesų konfliktu ar ten panašiai, kad man kažkas sumoka). Vietų, kur jums gali atnešti gruzdintus koldūnus ar negruzdintą picą, toje pačioje teritorijoje, yra gal penkis kartus daugiau. Dar kelios vietos apsimeta kavinėmis ir gali jums atnešti kažką tokio, kas labai primena mano vaikystę ir kavinę „Žibutė“ pagal klaikią rudojo gėrimo kokybę*. Manote, sunku rasti tokios kavos, kur pusę puoduko nugėrus, jau matytųsi dugnas?
Kelios vietos, kur gaminama žmoniška kava, yra prekybos centruose, bet ir ten dažniau kartoninių puodelių teritorija, be to, visgi prekybos centrai nėra miestas. Mus šiandien domina miestas, visi tie keli Lietuvos senamiesčiai, nuo Vilniaus iki Kėdainių ir nuo Kauno iki Klaipėdos, kurie yra civilizuoto laiko leidimo centrai (arba bent jau turėtų tokie būti).
Mėgdamas erzinti skaitytojus, dažnai papasakoju apie tai, kad restorane dažnai visų pirma išgeriu espresso. Kvailiai ir naivuoliai net drebėdami veržiasi aiškinti, kad kavą reikia gerti po pietų, o ne prieš juos. Aš džiaugiuosi: to ir laukiau. Gerai, kad pasisakėte. Kitą kartą papasakosiu, kaip primėtau ledo kubelių į taurę su šampanu. Tačiau taip iš tikrųjų darau: kava prieš valgį padeda nusiteikti ir užsiprogramuoti tolimesniems kritiko veiksmams ir pojūčiams.
„Kavine“ Lietuvoje yra vadinama tai, kas yra paprasčiau arba prasčiau už restoraną (mažiau staliukų – dar baisesnis interjeras – dar ilgesnis meniu su 500 patiekalų – vietoje staltiesių tik cukrinės ir popierinės servetėlės ant stalų, dažniausiai kokiame šlykščiame laikiklyje su kreivu rudu logotipu). Kavinė yra vienas blogiausių lingvistinių palikimų iš tarybinių laikų. Į 99% lietuviškų „kavinių“ niekas neina dėl kavos, bet dėl kibinų, kotletų, dienos pietų, picų, salotų. Dėl ko tik nori, tik ne kavos.
Ar niekas neatkreiptų dėmesio, jei aline vadintųsi tokia vieta, kur niekas neina gerti alaus? Jei kepsninėmis vadintųsi restoranai, kur kepsnys ir jo kokybė yra paskutinėje vietoje? Jei boulingu vadintųsi kokios nors įstaigos, kur niekam iš lankytojų nelabai ir rūpėtų, ar ten galima žaisti boulingą**, tai daugelis sakytų „koks čia boulingas“. Degalinė yra visų pirma apie degalus, o koldūninėje paprastai valgomi koldūnai, bet kavinė, kuri yra ne apie kavą, visiems yra liuks ir normalu. Tik todėl, kad žmonės tingi galvoti apie tai, ką jie šneka***.
Panašiausia į tai, kas turėtų būti yra kavinė, Lietuvoje kartais gyvena didžiųjų tarptautinių viešbučių holuose ir baruose, kur darbą organizuoja ne pagal lietuvių savininkų supratimą. Ten irgi ne visada pavyksta, tačiau ten nors interjerai būna suprojektuoti protingai, dažniausiai, pagal vakarietiškus pavyzdžius ir nuostatas, ir todėl ten būna ir šiokio tokio jaukumo, ir vaizdo pro langą, ir vaizdo į aplinką. Čia todėl, kad ten neduodama pasireikšti lietuviškam kūrybiškumui, kuris yra iš tiesų ne tiek kūrybiškumas, o pamatinis noras visur matyti tik kaimo turizmo užeigą, kur mus šeria. Visokios vakarietiškos kavinės yra tik nenorom, pro sukąstus dantis įvykdyta distrakcija.
Geras pavyzdys apie užsienio kapitalo palaimingą įtaką: kavos zona tinkliniame picų ir pastos restorane Vapiano yra viena panašiausių į normalią kavinę vietų sostinėje. Nors ir prekybos centre. Nors mažai kas ten eina dėl kavos ir atmosferos (aš einu, bet tai aš vienas, jūsų daug). Bet kavinė ten puiki. Pagal dizainą, vaizdus, atstumus, spalvas, viską. Jaučiasi Vakarai, o ne bufetas ir ne kulinarija.
Didžiausias gražaus gyvenimo priešas (o kavinė būtent ir yra gero gyvenimo atributas, tai yra kažkas tokio, kas yra nebūtina, bet smagu), taigi, didžiausias priešas yra lietuviškas, tautinis supratimas apie svetingumo verslą (šiaip jau ir apie kiekvieną verslą – reikės kada apie tai išsamiai parašyti viename iš tų straipsnių, kurie susilaukia 500 komentarų – parašysiu apie tai, kad ideali Lietuva bus lietuviška tik žmonių bendravimo kalba ir istorija, o visa kita bus importuota iš civilizacijos ir iš ateities, kaip kažkada rašė reklama apie fotokamerą Nikon F5, „Imported from the Future“).
Kavinės Lietuvoje yra ryškus pavyzdys, kai paslaugos gavėjas (klientas) nežino, ko nori, o pardavėjas negali jam pasiūlyti ir jo išmokyti, nes irgi nežino.
Lietuvis kavinės savininkas neturi jokio supratimo apie tai, ką jis nori pasiekti ir kaip viskas turi atrodyti, nes vargu ar kada yra buvęs Vakaruose normalioje kavinėje arba normalaus viešbučio bare – kai jis lankosi užsienyje, tai gyvena Hotel Formule1 ir paskui išdidžiai apie tai pasakoja, nes „lova yra lova“, o maitinasi visada kokiame švediškame stale, kur „skanu ir tiek visko, kad suvalgyti neįmanoma“; su geromis kavomis jis nesusiduria, nes velniop čia mokėti penkis dolerius ar eurus už puoduką, nesąmonė.
Todėl ir atsiranda visos tos mamyčių cukrainės ir močiučių/senolių kepyklėlės, kuriose interjerai projektuoti, atrodo, nelabai nuovokių ir apyžlibių beždžionių arba, dar blogiau, nuostabiai gabių jaunų giminaičių („mokosi dizainą, kažką papaišys“), ir kur visi pinigai sukišti į vitriną-šaldytuvą bei kavos aparatą, ir kur kavos virti žmoniškai niekas taip ir neišmoko.
Stalai ir kėdės išdėlioti taip, kad atsinešti maistą nėra nei patogu, nei gerai – padavėjų nėra, o jeigu yra, tai viskas vyksta taip lėtai, kad geriau jau jų nebūtų, nes yra ir nekvalifikuotos, ir apspangusios, tarsi užmigusios žiemos miegu. Išmokyti jas, kaip reikia dirbti, niekas negali, nes pats savininkas nežino, kaip reikia.
Ir dar – dėl Dievo meilės, kas nors, prašau, išaiškinkite savininkams ir projektuotojams, kad jei kavinėje yra 40 vietų, tai šaltu metų laiku, *%&@$, neužtenka dviejų viešelkų su šešiais kabliais ant kiekvienos. Šeši kart du yra dvylika. Dar trūksta dvidešimt aštuonių kablių, pasikabinti, reiškia, paltams. Kablių turi būti tiek, kiek yra vietų, ir plius dar 10%. Jei jums nepakanka vietos, išmeskit lauk vieną staliuką. Arba du. Bet paltus turi būti kur pasikabinti.
Lietuviškos kavinės šeimininkas kažkur girdėjo, kad turi būti spaudos (gal matė per TV kokią Vienos kavinę ar dar kažką), todėl jo įstaigoje padėti poros metų senumo blizgieji žurnalai, apteplioti torto kremu, kuris jau sudžiūvęs, ir su keliomis taukų dėmėmis, bei nemokami laikraščiai, kurių atneša jaunimo leidybos entuziastai.
Todėl atsakymas į straipsnio pradžioje užduotą klausimą šiuo momentu yra paprastas. Suaugusių ir vakarietiškų kavinių nėra, nes jų šiuo metu nereikia. Tų, kas į tokias eitų, yra per mažai. Visiems kitiems užtenka tų pačių klibančių stalų, kurie dar kartais būna kalvių-liaudmeistrių supinti iš metalo, kaip ir sunkios kėdės, kurias pastūmus per grindis, girdisi taip, lyg kažkur netoliese vertųsi pragaro vartai.
O šiaip žinote, kur dažniausiai geriu kavą (išskyrus namuose, kur iš kapsulių, ačiū labai)? Statoilo degalinėse. Ten kava labai gera, arba net vis geresnė, ir mano mėgstamiausias Statoilas yra prie Žirmūnų žiedo.
Gerų jums metų. Tai buvo pirmasis mano straipsnis 2014 metais Pinigų Kartoje.
Andrius Užkalnis rašo tinklaraštyje Protokolai ir maisto apžvalgų portale Laukinės Žąsys
—
* Jei galvojate, kad „kiek žmonių, tiek nuomonių“ arba „dėl skonio nesiginčijama“, tai galvokite toliau.
** Žodis boulingas, nors oficialiai yra „šalutinis normos variantas“ (kaip ir kokie cepelinai prieš didžkukulius), vis dar yra teisėtas, nors ir nevartotinas „prestižinėje bendrinėje kalboje“, kaip mums sako VLKK. Kas yra prestižinė kalba, mažai kas iš mūsų žino, bet tikriausiai tai yra kalba, kurią naudoja prestižiniai žmonės, kurie gyvenime tegali validuoti savo prestižą taisyklingu kirčiavimu. Jei pasakyčiau, ką žodynas nurodo kaip taisyklingą ir pilną boulingo pavadinimą, turbūt apsivožtumėte: medtakio kėgliai.
*** Tingėjimas galvoti, ką šneki, yra pavojingo nuolydžio pradžia. Žmogus, kuris nežino, kuo skiriasi imigrantas nuo emigranto, yra pavojingos degeneracijos takelyje. Toks žmogus pirma sako, kad jam nesvarbu, kaip jis kalba, paskui jam būna nesvarbu, kaip jis rašo, tuomet nesvarbu, ką ir kaip jis dirba, ir viskas baigiasi tuo, kad jis balsuoja už Darbo partiją.