Ingrida Šimonytė pavogė jūsų pensijas ir išmokas ir dabar džiūgauja.
Ta prasme, man sunku suprasti, kaip taip nuskilo Lietuvai.
Ingrida Šimonytė buvo mano pirmojoje Žinių Radijo laidoje 20 01 2014, ir aš buvau sugalvojęs klausinėti pašnekovus ne apie tai, arba daugiausia ne apie tai, apie ką visi klausinėja.
Supratau iškart, kad sunkiai tokie bajeriai gausis, nes buvusi finansų ministrė visada atrodė kaip labai privatus žmogus, ir prie jos glamūriniai klausimai apie “ką labiausiai mėgsta gaminti” visai nelimpa.
Klausytojai, žinoma, skambino apie kada grąžins pensijas ir kada sumažinsim Seimo narių skaičių, bet prie šito Šimonytė atrodė pripratusi. Ji apskritai atrodė ir skambėjo, kaip ir tais laikais, kai buvo Vyriausybėje, kaip nesuprantamai neėmė į plaučius visos didelės ir drumzlinos upės neapikantos iš proverbinių paprastų žmonių, kuriems reikėjo personifikacijos, reikėjo, į ką mėtyti savo neišmanėlišką nuoskaudą – kuri, žinoma, turėjo būti nuoskauda dėl pačių savęs ir savo f*cked-up nevykusio gyvenimo, praleisto laukiant kol kažką kompensuos ir džiaugiantis, kad dar vieną dieną padarė išeigine ir nebereikia eiti į darbą ir kurti turto, o instead galima voliotis namie ir žiūrėti Žvaigždžių Duetus trečią kartą.
Kai runkeliai nori pasilazdavoti, jie visada ima už ten, kur jiems atrodo, kad taikiniui labiausiai skaudės: Kubilius buvo laborantas, mokesčių reforma buvo naktinė, o Šimonytė, žinoma, buvo buhalterė. Klausiaus pašnekovės, ir man atrodė, kad ji turi kažkokio antžmogiško atsiribojimo nuo visų neigiamų emocijų, ir atrodė net ne plieninė, o truputį mistiškai užsikodavusi (nors pripažino, kad apie neigiamas emocijas galvojo, prieš jamdama šį darbą, atsisakinėjo, ir išėjo net šiek tiek geriau, nei tikėjosi). Man pačiam tokia ramybė pavyksta nedažnai. Galbūt todėl aš nedirbu Lietuvos Banko valdybos pirmininko pavaduotoju, kur jie, kaip pripažino Šimonytė, jie sau išsimoka algų iš saugyklų po tiek, kiek reikia.
Po laidos esu ir vėl įsitikinęs, kad Lietuvai keistai pasisekė, kad trejus su puse metų iš labai neilgo nepriklausomybės laikotarpio (čiut ne kokius 15% viso laisvos Lietuvos gyvenimo laiko) šalies finansus pridabojo žmogus su tokiu nerealiu gebėjimų ir teisingumo pojūčio pertekliumi, vertinant mūsų kontekste.
Mus teisėtai erzina tokie minties, principingumo ir sąžinės gigantai atsakinguose postuose, kaip Bradauskas ir Graužinienė, tačiau padėjus ranką ten, kur turi būti širdis, turėtume pripažinti, kad kolchoznikai ir tugodūmai mūsų valstybės administravime visgi yra labiau norma, negu išimtis, nes tokie kastingo sprendimai yra viskas, ką mes galime sau leisti. Kai statai TV serialą su Kupiškio kabelinės televizijos biudžetu, nelabai gali tikėtis surinkti tuos pačius aktorius, kuriuos pasisamdo HBO.
Valstybės valdymo darbą patraukliu gali laikyti arba runkeliai, tyliai svajojantys apie 1509 Lt minimalkę, arba visiški idealistai (kas irgi ne visada gerai – pažiūrėkit į Pranciškų Šliužą, jis yra idealistas), arba ciniški vagiai-kaznokradai, arba ten retkarčiais ateina žmonės, kurie to darbo visai nelaiko patraukliu, bet eina ir daro, nes taip užsikodavę, ir galbūt taip susirenka over 9000 karmos taškų. Ingrida Šimonytė yra prie pastarųjų.