Gydau nuo kompleksų, taip pat groju fortepijonu renginiuose ir per vestuves (Ramūno Danisevičiaus nuotrauka / Pinhole Camera)
Aną dieną radau žiniasklaidos pranešimą, kad vienu Lietuvos muziejumi susidomėjo Luvras. Taip vadinasi šiek tiek žinomas muziejus Paryžiuje. Paryžius yra Prancūzijos sostinė. Prancūzija yra šalis Vakarų Europoje, kur prastai kalba angliškai ir gyventojai labai vertina amerikietiško greito maisto restoranus.
Be galo nudžiugęs, kad mums taip pasisekė, ėmiau skaityti toliau – džiaugiausi, kol nesupratau, kad dar sykį tapau įprastinių lietuviškų pagyrų auka.
Paprasta taisyklė: jei kas nors skamba per gerai, kad būtų tiesa, tai turbūt nėra tiesa.
Taip buvo ir šiuo atveju.
Tolesnis domėjimasis tema atskleidė, kad Luvro kuratorius tikrai buvo Lietuvoje ir pasakė, kad muziejus jam patiko. Aš manau, kad jis tai sakė visose šalyse ir visuose muziejuose, kur jam teko lankytis. Nežinau tikrai, bet taip spėju. Paprastai mandagūs žmonės šeimininkus pagiria.
Tai tik vienas pavyzdys, bet pagyrūniškas elgesys, išpučiant kiekvieną mažiausią Lietuvos, jos gyventojų ar lietuviškų prekių paminėjimą, yra vaikystės liga, kuri pavojingai užsitęsė.
Visi žmonės nori jaustis svarbūs ir reikšmingi, o užvis labiausiai tai kamuoja tuos iš mūsų, kurie tikrai žino, kad tokie nėra.
Giliai įkvėpkim ir pažvelkim tiesai į akis. Lietuva nėra nei garsi, nei turtinga, nei ypatingai graži šalis. Mūsų pasiekimai, pasaulio mastu, yra kuklūs, nors nesam ir nevykėliai. Žinomiausių pasaulio valstybių sąraše, žinoma, mes drąsiai pataikome į antrąjį šimtuką.
Labai norime tikėti, kad esame, kaip sakė Salomėja Nėris: „koks gražus mažytis mūsų kraštas“, ir kad mes esame skambiausioji styga. Kiekvienas mūsų paminėjimas arba užuomina apie mus sukelia nevalingus savigyros spazmus: čia ir mūsų Kalėdų eglutė – gražiausia Europoje, ir Lietuvos paplūdimiai užima garbingą septynioliktą vietą mažai žinomo laikraščio reitinge (kur buvo išvardinta dvidešimt po ranka pakliuvusių paplūdimių, bet mes tai patogiai užmiršime), ir, žinoma, bet kuris Vakarų atlikėjas, atvykęs į Lietuvą, visada sako, kad tokio gero koncerto ir tokios publikos, kaip Kaune, jis nematė niekur per savo šešiasdešimt penkerius gyvenimo metus.
Ne be žiniasklaidos pagalbos mes taip įpratome kiekvieną palankų ar šiaip mandagų užsieniečio pasakytą žodį tuojau pat interpretuoti kaip išskirtinio dėmesio įrodymą. Antraštės žviegia apie mūsų pripažinimą, susidomėjimą, įvertinimą ir dažnai apstulbinimą ir pribloškimą: jau net nebeįsivaizduojame, kad gali būti kitokia reakcija.
Kai kas nors atvyksta pas mus į svečius, nekantriai išsižioję klausiame: „na, ir kaip jums čia patinka?“, ir, išgirdę mandagias frazes (nes nejau kas norės įžeisti), alpstame, kaip nuo narkotikų poveikio, ir mus užlieja palaima.
Kaip dėmesį mėgstanti paauglė, mes godžiai renkame bet kokius – net ir visiškai drungnus ir neįtikinamus – žvilgsnius mūsų pusėn, ir puolame nešiotis juos saujoj, kaip stiklo karoliukus, ir rodyti visiems, bet kuria proga, ir vėl ir vėl pasakoti apie tai, kaip mus įvertino.
Lietuvos miesto, garsėjančio blogais keliais, laikraštis pakalbina išvykstantį Baltarusijos ambasadorių, šis pasako, kad Lietuvos ir Baltarusijos santykiai yra puikūs, ir eina vis geryn, ir laikraštis praktiškai apsišlapina iš laimės. O ką tikėjotės, kad diplomatas pasakys? „Džiaugiuosi, kad pagaliau išvažiuoju – jūsų ta šalis man jau įsipyko?“ Esate girdėję taip kalbant diplomatus? Čia yra apie ką rašyti?
Tais retais atvejais, kai etiketas ar formatas leidžia užsieniečiams atvirai pasakyti, ką apie mus mano, mes labai stipriai įsiuntame: kasmetinis liūdnas pavyzdys būna Eurovizijos dainų konkursas, nes ten, pagal žanro taisykles, nebūtina sakyti tuščių lipšnių žodžių: ten taisyklė yra šaipymasis, ir mes labai prastai tai toleruojame – užvis labiau todėl, kad mes patys apie save galvojame lygiai taip pat, kaip ką tik išgirdome.
Troškimas būti pripažintam, įvertintam ir mylimam yra natūralus ir žmogiškas. Jo reikia, kaip oro ar maisto.
Tačiau pasiekti, kad tave mylėtų kiti, galima tik tada, kai išmoksti mylėti pats save. Tai mums kol kas sekasi labai blogai.
Tikrai, labai blogai – įrodyti paprasta. Pažiūrėkite, ką mes vieni kitiems kalbame apie save ir savo šalį. Lietuviams bendrauti vieni su kitais, dergiant savo bendrapiliečius, tyčiotis iš savo pačių išsirinktos valdžios, iš mūsų verslo, mokslo, meno, šaipytis ir spjaudytis nuo savo televizijos ir spaudos (kurios rodo ir spausdina būtent tai, ko patys ir norime), niekinti atlikėjus, už kurių pasirodymus patys ir mokame pinigus koncertuose ir vestuvėse, yra ne tik geras tonas: tai yra tiesiog privalomas elgesys, ir daugelis mūsų kitaip jau net nebemokame.
Kai kas antras išdidus ir orus Lietuvos pilietis tik ir laido bukus runkelių juokus apie tai, kad netrukus visi iš Lietuvos išvažiuos ir nieko neliks, kad Lietuva – juokdarių valstybė, kai tie patys asmenys vapa apie tai, kad jiems neduoda oraus gyvenimo, o patys nė piršto nepajudina, kad pagerintų savo būvį, ir apsiseilėję pasakoja vieni kitiems, kaip gerai pensininkams Vokietijoje ir kaliniams Švedijoje (tai ne mūsų vargo Lietuvėlė!), tai, žinote, svajonės apie tai, kad pasaulis mus laikys nuostabiais, atrodo kaip sunkių dvasinių negalavimų apraiška.
Nuo šios nevisavertiškumo negalios reikėtų gydytis: tiesiog metas pradėti elgtis kitaip. Metai dar tik prasidėjo.