Aidas Puklevičius sako jums nene, nesvaikit.
Aidas Puklevičius man visad buvo įdomus kaip žmogus, kuris domisi, atrodo, viskuo. Ir kuris turi begales nereikalingos informacijos.
Mano laidoje Aidas sugebėjo per 25 eterio minutes (išskyrus tą laiką, kai aš pasakojau savo bajerius) paaiškinti, kodėl žiūri Korėjos kiną (Pietų Korėjos, ne tos klinikinės Šiaurės Korėjos, kaip mes paaiškinom skambinusiam klausytojui, nes tikėjomės, kad gal paklaus Aido, kada valdžia grąžins pensijas).
Jeigu du lietuviai Vilniuje kalbasi apie Korėjos kiną, ar gali būti taip, kad kur nors Seule vyksta jų vietinio radijo laida (한국어 토크 라디오), ir du korejiečiai kalbasi apie lietuvių kiną? Puklevičius galvoja, kad gali būti. Man vis tiek būtų keista.
Tai tas klausimas, kada Lietuvoje galės padaryti tokius serialus, kaip Sopranai? Aidas sako, kai bus tokia rinka; žinoma, kadangi tokios rinkos nebus niekada, net jei visi baltarusiai, kurie važiuoja į Akropolį, pasiliktų čia, išmoktų lietuvių kalbą ir žiūrėtų TV. Net ir tada nebus tokios rinkos.
Bet ar lietuviai gali taip gerai rašyti scenarijus? Net jeigu juos užpiltų pinigais? Negali, sako Puklevičius, nes čia reikia labai ilgai mokytis to meno, o čia pas mus tik pati pradžia. Ir čia ne pinigų klausimas, sako jis. Man kažkaip atrodo, kad jis yra teisus.
Nes čia tas pats, kaip su literatūra. Kai paklausai, tai oi oi mes viską skaitom, oi oi pilnos lentynos knygų, oi oi pas mumis literatūros tradicija tokio senumo, kad tu neklausk. Bet knygynuose beveik vien tik verstinės knygos, štai jums ir prašom.
Įdomiausia buvo sužinoti, kad Aidas, pasirodo, informaciją kaupia, kai bėga nuo kitų darbų – kai reikia dirbti ką nors nemalonaus arba neįdomaus, jis intensyviausiai skaito. Aš žinau, aš irgi taip darau. Man lengviausia pradėti naujus projektus, kai neužbaigti senieji. Ir dar – kadangi jis yra informacijos hoarderis, tai daiktų nekolekcionuoja: nei pašto ženkliukų, nei alaus kamštelių. Ekscentriškumas jam pasireiškia kitokiomis formomis.