Jis informuos apie turimus variantus, suderindamas skaitmenines ir analogines technologijas.
Verslo Klasė, 2014 m. vasaris
Tu nebijok, aš spindulys
Auksinis, šiltas.
Žinote, kada mes pagaliau suvokėme, kad gyvename informacijos amžiuje? Kai mūsų tėvai, paklausti pažįstamų, kuo užsiimame mes, nustojo sakyti, kad mes „dirbame kažką su kompiuteriais“.
Žinoma, jei jūs remontuojate kompiuterius, tai jums negalioja. Tačiau visiems likusiems, praleidžiantiems didelę dalį gyvenimo prie klaviatūros ir ekrano, yra žinoma štai kas: jų darbas ne daugiau yra susijęs su kompiuteriais, nei 1950 metų kontoros tarnautojo pareigos yra „dirba kažką su kėde ir stalu“.
Dabar visi žino, kad kompiuteriai yra darbo įrankis, ir jau nustojo kalbėti apie tai, kad jie „pakeitė mūsų gyvenimą“. Ir lygiai taip pat visi sutaria, kad problema mūsų gyvenime yra ne informacijos trūkumas. Problema yra informacijos perteklius – daugiau informacijos, negu laiko, kurį galime skirti jos įsisavinimui.
Kaip visuomet, kai suvokiama, kad yra problema, kitas žingsnis yra toks: „reikia kažką daryti“.
Pastarąjį dešimtmetį, kai internetas įsitvirtino, kaip vidutinio žmogaus kasdienybė turtingame pasaulyje (nesakau „paprasto žmogaus“, nes lietuviškai šis terminas pernelyg pripumpuotas negeros prasmės: paprastais žmonėmis save vadina tie, kurie nori pasakyti, kad buvimas nevykėliu yra norma), ir kai internetas pasidarė ne tik nešiojamas, bet ir laisvai ir produktyviai naudojamas nešiojamame variante, prasidėjo sprendimų siūlymas.
Slaptažodžių prakeiksmas
Kaip vadinami vaikai, kurie nužudė, iškepė ir suvalgė savo tėvus?
Na, žinoma – našlaičiai.
Kaip pavadinsime tuos žmones, kurie piniginėse nešiojasi ant popieriukų parašytus banko kortelių kodus? (Lengvinanti aplinkybė – kortelės kodas, paslėptas kaip telefono numeris, bet iš tikrųjų tai nieko neapsaugo, nes šį slėpimo būdą visi žino taip pat gerai, kaip grynųjų pinigų slėpimą virtuvėje dėžutėje nuo kruopų.) Kaip vadinsime tuos, kas visus keturženklius kodus (kortelėse, telefonuose ir dar kitur) nustato kaip 1234, kurių visi šešiaženkliai kodai yra jų gimtadienio data? Tuos, kurie visur kitur, kur reikalaujami ne trumpesni, nei aštuonių raidžių, slaptažodžiai, naudoja žodį „password“ (kai liepė naudoti nors vieną skaičių, jie pradėjo naudoti „password1“). Tingūs, neatsakingi, apsileidę?
Ne, jie tiesiog pasiekė ribą, kurios dar nepasiekėte jūs.
Nes slaptažodžiai yra šiuolaikinio gyvenimo nuodas, ir nors žmonės buvo sugalvoję būdą, kaip čia neišprotėjus – visur naudojo tą patį slaptažodį – sistema juos apgavo ir nugalėjo vėl iš naujo, kai pradėjo reikalauti, kad slaptažodžiai būtų reguliariai keičiami. Bet, žinoma, skirtingu metu.
Tai gali nesunkiai išvaryti iš proto. Aš puikiai atsimenu krūvas nereikalingos informacijos (pavyzdžiui, telefono numerius, kuriais paskutinį kartą skambinau prieš dvidešimt metų, ir paskutinių penkių namų, kuriuose gyvenau, pašto kodus), bet net ir man sunkoka dorotis su slaptažodžiais.
Buvo sugalvoti tinklalapiai, kurie turėtų saugoti „visus jūsų slaptažodžius“, užrakintus dar vienu slaptažodžiu, tik visi sėkmingai numirė, nes jais beveik niekas nesinaudojo. Mat kas gi norėtų visų įmanomų raktų kopijas atiduoti pasaugoti tokiam iš matymo pažįstamam žmogui, kuris duoda jums garbės žodį, kad „viskas labai saugu“.
Todėl liko užrašų knygelė, rašiklis, ir problemą laikome išspręsta.
Šito visko niekas neskaito
Kai tarybiniai žmonės (nevadinkime jų sovietiniais, aš jus visus atpratinsiu nuo šio žodžio, nes penkiasdešimt metų keli milijonai Lietuvos žmonių sakė „tarybinis“, ir visi gerai žinojom, ką tai reiškia: kilę nuo „liaudies deputatų tarybos“, valdymo formos – tai kas dabar blogai su šiuo žodžiu? Jūs man išmanysite cibulės skonį), taigi, kai tarybiniai žmonės pirmą kartą pamatydavo laikraščius iš Vakarų, ypač kokį nors The New York Times, sekmadienio numerį – 300 puslapių, ar dar daugiau; laikraštį, kuris gali apsaugoti nuo kulkų, jie būdavo priblokšti.
„Kas gali visa tai perskaityti?“
Tarybinis žmogus, pratęs prie laikraščio ant dviejų didelių sulankstytų popieriaus lapų (išskyrus provincijos spaudą, kur užtekdavo vieno), laikė norma leidinio perskaitymą nuo pradžios iki pabaigos. Mintis, kad kažkas neatsivers ne tik ištisų puslapių, bet ir ištisų blokų (pavyzdžiui, aš Anglijoje visuomet iškart išmesdavau sporto ir sodininkystės skyrius iš savaitgalio laikraščių, suplonindamas savo skaitymo užduotį gerais penkiolika procentų), atrodė kraupus švaistymas.
Panašiai yra internetiniame žinių ir straipsnių sraute: visko labai daug, bet niekas juk nesako, kad viską būtina perskaityti.
Tačiau daugelis žmonių tokioje situacijoje puola į paniką: jie bijo, kad jie praleis kažką, ką paskaičius, jų gyvenimas būtų geresnis. Jie bijo likti kažko nepastebėję.
Ir todėl jie bando apgauti likimą, prenumeruodami pranešimus pagal raktažodžius (tokiu būdu atiduodami save į rankas tų, kas turi tuos raktažodžius taisyklingai priskirti), skaitydami sukramtytas ir suvirškintas žinias, santraukas, redaktorių paruoštus sutrauktus ir sutrumpintus tekstus arba socialiniuose tinkluose skaitydami pranešimus ir pasidalinimus iš tų žmonių, kuriais pasitiki. Ne tik pasitiki – apie juos yra manoma, kad jie turi daugiau laiko, daugiau ir įvairiau skaito, ir gali padaryti už juos atrankos darbą.
Iš esmės tai net nėra apgavimas – tai tik grįžimas prie seno ir išbandyto būdo, asmeninės rekomendacijos.
Lojalumo kortelės
Apie lojalumo (pas mus dažniau sakoma: nuolaidų korteles, nes nuolaida lietuviui yra mieliausias žodis, po pirmųjų trijų: „mama“, „tėvynė“ ir „akcija“, o lojalumas – tai tokia senamadiška ir kone viduramžių kategorija) korteles pirkėjas dažniausiai pradeda galvoti, kai jos jau pradeda draskyti piniginę, nes jų labai daug. Kadangi visas nešiotis retai kas sugeba, tie mažyčiai plastikiniai draugystės įsipareigojimai tampa nauju rūpesčiu ir nauja gaišatimi, ir papildoma informacija, ir papildomu nepatogumu pirkėjui. Sutaupyti jam retai pavyksta, nes kortelės pasiūlymai retai galioja tam, ką susiruošei pirkti.
Absurdiškoje situacijoje yra ir pardavėjas: lojalumo programų administravimas kainuoja pinigus, ir nemažus, o privalumas nėra aiškiai apčiuopiamas. Anksčiau buvo aiškinama, kad pardavėjai tų lojalumo programų dėka gauna neišsemiamus informacijos klodus (angliškos spaudos klišė: treasure trove, lobynas), kurių dėka galima neva taip tiksliai pažinti klientą, kad jis bus nuginkluotas tiksliai jam taikomų pasiūlymų, pagal jo pirkimo įpročius, šeimos sudėtį, ir galbūt net kraujo grupę.
Realybė yra kitokia. Informacijos lobynas maždaug tiek pat susijęs su lobiais, kiek smėlio karjeras Vakarų Afrikoje – su aukso dulkėmis ir grūdeliais. Reikia daug dirbti, kad gautum naudos. Kad informacija būtų protingai ir naudingai apdorota, reikia išleisti labai daug pinigų, ir gaunamas rezultatas nebūtinai pateisina tas išlaidas. Didžiausiems pasaulio tinklams tai gali būti ir protingas pasiūlymas, tačiau kiti suprato, kad nieko nėra veiksmingesnio už konvencinius būdus: du indeliai grietinės už vieno kainą, ir reklama per visą puslapį laikraščio priede arba iššokantis reklaminis langas internete.
Prekybininkai dažniausiai vis dar tebeturi tas lojalumo ir nuolaidų kortelių programas – vien todėl, kad negalima neturėti, nes turi visi. Ką žmonės pagalvos.
Nors, iš tiesų, jie daro klaidą: jei neklystu, šiuo metu Lietuvoje yra vienintelis vaistinių tinklas, neturintis nuolaidų kortelių, ir – mano požiūriu – tai yra jų labai teigiamas išskirtinumas. Sužinojus, kad vienintelė kaina, kurią gali mokėti, yra ta kaina, kuri parašyta, pirkėją (mane) apima neregėtas lengvumas ir paprastumo jausmas, lyg viešbutyje gavus tikrą, metalinį raktą ant pakabuko vietoje prakeiktos kortelės, kurią reikia įkišti tik vienu iš keturių įmanomų būdų, ištraukti nei per lėtai, nei per greitai, ir kuri dar gali vis tiek nesuveikti, jei Amerikos viešbučių tinklo atsiskaitymų centras, iškeltas į Indiją, neteisingai įrašo jūsų kredito kortelės numerį.
Paprastume yra didelis patrauklumas, ką labai gerai suprato vienas didelis kompiuterių ir telefonų gamintojas iš Kalifornijos (logotipas su prakąstu obuoliu), kuris sąmoningai riboja vartotojui prieinamus pasirinkimus, nes galų gale vartotojas nuo to lieka laimingesnis (net jei kartais atrodo, kad pasirinkimų norisi daugiau).
Patikimi pagalbininkai
Kai prekyba persikėlė iš pastatų miesto gatvėse į anoniminius interneto parduotuvių sandėlius, o kiekvienas santechnikas ir elektrikas susimeistravo interneto puslapį, susirašė jame tikrus ir išgalvotus privalumus ir pasidarė prieinamas 24 valandas per parą, vartotojai pradėjo staugti iš nevilties, nes „kaip žinoti, ką pasirinkti“?
Kaip ir visais atvejais, paskui problemas tuojau atskubėjo sprendimai, arba jų imitacijos: visoks įsivaizduojamas pasiūlymų konsolidavimas prekybos atveju (įrašyk, kokio skalbyklės modelio ieškai, ir mūsų išmaniosios sistemos išnaršys šimtų pardavėjų pasiūlymus ir patieks jums geriausią – skaityk, pigiausią – ir tada beliks kreiptis į pardavėją, kuris pasakys, kad jūsų norimos prekės šiuo metu nėra, tačiau ją galima atvežti už 18 mėnesių, kai tik Vietname pastatys skalbyklių gamyklą).
Paslaugoms gi atsirado savas sprendimas: visokie „patikimų meistrų“ tinklalapiai, kur, girdi, kiekvienas vardas paremtas tikrų ir patenkintų klientų rekomendacijomis, ir kur tikrai viskas bus labai gerai.
Tik kad viskas ne taip paprasta. Tikėtis, kad interneto auditorija jums padės sutvarkyti gyvenimą, yra taip pat naivu, kaip apėjus daugiabučio kaimynus pasitarti, koks automobilis geriausiai tiktų jūsų šeimai. Kažkokių įžvalgų turi daugelis, bet ne visi supranta, ką kalba, ir visi atvejai yra skirtingi.
Be to, kaip ir bet kokių liaudies recenzijų, vertinimų, atsiliepimų ir skundų atveju, viską sugadina neišvengiamas žmogiškasis faktorius: skundus ir atsiliepimus dažniausiai rašinėja labai nedidelė vartotojų dalis, ir tipiniam tos mažumos atstovui pirmiausiai reikėtų paieškoti problemų savyje, o ne kitus informuoti apie paslaugas ir prekes. Kitais žodžiais tariant – gausiausiai atsiliepinėjantys pateikia mažiausiai vertingą informaciją.
Ką daro vartotojas? Vartotojas, kad ir kaip būtų keista, grįžta prie paprasčiausių, primityviausių būdų – prie asmeninių rekomendacijų, klausia pažįstamų, skambina tiems, kas išmano – ir gauna rezultatą.
Ir tada pasirodo, kad nėra jau tokios didelės rizikos, kai net nesvarsčius ar nepažiūrėjus atmetamos begalės prieinamų variantų. Tų variantų juk gyvas žmogus nežino, nes žmogaus protas yra ne kompiuteris ir neturi visuotinės duomenų bazės, o naudojasi tik tuo, ką išmoko ir su kuo jau susidūrė.
Bet tai, pasirodo, irgi ne problema, nes realiam vartotojui nelabai ir reikia visų variantų: pasimatavęs penkis švarkus iš dviejų parduotuvių ir išsirinkęs vieną sau tinkamą, jis liks patenkintas.
Tai, kad yra dar penki šimtai parduotuvių ir 70 tūkstančių kitokių švarkų, tarp kurių galimai kažkur yra toks, kuris jam tinka dar labiau, yra faktas, tačiau toks faktas, kuris visiškai neturi praktinės reikšmės. Tas pats ir su elektrikais, ir su buhalteriais, ir su kompiuterių meistrais – gal kažkur yra kažkas, kas jums tiktų dar geriau, nei jūsų pasirinktas specialistas, bet kas iš to.
Per išmanųjį ekraną – akmens įrankiais
Kuo platesnė ir detalesnė virtuali sklaida, ir kuo didesnės informacijos apimtys, tuo paprastesnė jiems atsvara iš senojo pasaulio, nes jei neįmanoma priešo nugalėti tiesiogiai, atsakymas privalo būti asimetrinis.
Kaip sakydavo anksčiau, dvikovoje nėra kovos menų triukų, galinčių nugalėti plieninį laužtuvą. Taip pat ir pats išmaniausias planšetinis kompiuteris turi labai mažai šansų diskusijoje su akmens plaktuku iš istorijos muziejaus. Plaktukas visad nugali.