Marijonas Mikutavičius gūžiasi prieš laidą, ir maloniai šypsosi, nes širdyje jam ramu ir gerai (nuotrauka Ieva Kazlauskaitė / Žinių Radijas)
Marijonas Mikutavičius yra toks laidos svečias, kad net aš pajuntu atsakomybę. Labiausiai buvo baisu ir nesinorėjo klausinėti to paties, kaip ir visi:
“Ar nesunki šlovės našta?”
“Kodėl dar nevedęs?”
“Kokie jūsų kūrybiniai planai?”
Tai nė vieno iš tų dalykų neklausiau ir nejudinau. Man buvo įdomiau štai kas: kaip Mikutavičius, mano vienmetis (jis už mane vos 5 mėnesiais jaunesnis – kaip ir aš, to priešpensijinio amžiaus), galvoja apie savo amžių. Nes kai tau 30 ir panašiai, tai augantis amžiaus skaitliukas yra Jėzau Marija kaip baisu. O paskui (kaip Marijus sakė, kai perropojo per 40-metį), tai ateina ramybė, nes susitaikai, kad ne viską pasieksi. Mikutavičius irgi sakė, kad nustoji kankintis dėl gyvenimo prasmės – mano galva, kančios dėl gyvenimo prasmės yra iš tikrųjų graužatis dėl to, kad tai, ką darai, yra ne tai, ką tu turėtum daryti.
Dar geriau yra tai, kad yra žmonių, sakė Marijus, kuriems geriausi dalykai pradeda kaip tik po 40-ties – tai išeina taip, kad dabar tik pati gyvenimo pradžia.
Antras dalykas, kuris mane domino: kaip jautėsi mažasis Marijonas, kurį mažą išvežė iš gimtųjų Lazdijų į Vilnių? Ar mokykloje neskriaudė atvykusio kaimietuko, kuris dar ir dzūkiškai kalbėjo?
Pasirodo, ne: mat Lazdijuose jis galėjo matyti Lenkijos TV, ir buvo matęs krūvas amerikoniškų filmų, kurie buvo naujiena vilniečiams klasiokams, užaugintiems ant rusiškų filmų apie tankistus (ir turbūt dar Vokietijos Demokratinės Respublikos filmų apie indėnus, bet mes to kažkaip nepaminėjom).
Antras dalykas buvo tas, kad jis Lazdijuose buvo gerai išmokęs žaisti kvadratą, o 15-oje vidurinėje kvadrato žaidimas buvo big deal.
Iš ko mes ir turim gyvenimo pamoką, kad jei ką nors darai ar žinai žymiai geriau, nei kiti, tai tau negali nesisekti.
Marijonas Mikutavičius labai daug ką daro geriau, nei kiti, ir todėl jis man atrodo nepaskandinamas.
Visa laida yra čia, ir garsas ir vaizdas.