Nuotrauka iš Bitės reklaminio klipo. Ugnė sako, daug sutaupė. Fone šimtinė litų kaip ir simbolizuoja.
Čia tokia tema, kad nors ir daugelis jau pasisakė, bet aš irgi pasisakysiu, nes atsiskleidė dalykai, kuriuos verta aptarti.
Tai štai, mobilaus ryšio operatorius Bitė padarė reklamą, kurioje rodė studentę Ugnę, pasakojusią, kaip ji perėjo nuo TELE2 prie Bitės ir sutaupė over 70 litų.
“Studijuoju trečiame kurse ir dirbu dar tuo pačiu, be abejo svarbu man taupyti” (atskiras klausimas, ar jai būtų mažiau svarbu taupyti, jei studijuotų antrame kurse, arba jeigu vietoj darbinės veiklos pasirinktų tinginystę? Bet čia tik aš kabinėjuos prie žodžių).
TELE2 pagalvojo, palauk palauk, kaip ji čia taip sutaupė, ir parengė atsakymą.
Melas, sako TELE2 – Ugnę pažįstam, sąskaitas matėm, ji per tris mėnesius mokėjo 29,62 Lt, tai iš kur ji sutaupė 70 Lt? Sunku ginčytis.
Išėjo negerai, ir prasidėjo aiškinimaisi, kas kaltas ir kaip čia gavosi.
Būtų šiaip gaila studentės Ugnės, jeigu ji ir Bitė nepradėtų pati gintis, mėtydami kažkokius šoninius argumentus apie privatumą. Straipsnis čia. Niekas neneigė, kad TELE2 paskelbė teisingus duomenis – vietoje to, yra bandoma nukreipti kalbą apie tai, kad “o kaip jūs sužinojote”.
Aha. Vyras grįžta anksčiau iš darbo, namie žmona tratinasi su kaimynu. Žmonos atsakymas: “O kodėl tu išvis dar ne darbe, kaip tau negėda? Tu specialiai taip organizavai, kad mane pažemintum”. Na, supratote, kaip čia išeina. Kai pagauna policija vagiant, geriausia gynyba sakyti: “o jūsų pareigūne uniforma neprosinta ir išvis kur jūsų ženklelis?”.
Ugnė sako, kad “be atsiklausimo paviešinti mano duomenys. Negalima taip daryti, esu privatus, ne viešas asmuo”, sako studentė Ugnė, ir guodžiasi, kad “iš artimų žmonių ir pažįstamų sulaukiu ir žinučių, ir skambučių – kaip ten iš tikrųjų, ar melavai. Tai yra manęs juodinimas”.
Wait a minute. Studente Ugne, pažiūrėkim į šitą situaciją. Tamsta savanoriškai ėjote filmuotis reklamoje, kur viešai aptarėte savo asmenines telefono sąskaitas, ir kalbėjote apie tai, kiek jūs mokėjote. Jūs kalbėjote apie buvusį operatorių ir abonentinį mokestį.
Pridursiu, turbūt kai artimi žmones ir pažįstami skambino ir sakė, oi Ugne, matėm tave reklamoj, gerai atrodai – nebuvo problemų? Ar visi pastebėjo jau tik paskui?
Dabar jūsų buvęs operatorius irgi kalba apie jūsų asmenines telefono sąskaitas, ir apie abonentinį mokestį, kurį jam sumokėjote. Per kurią vietą čia yra juodinimas? Temą tai iškėlėte jūs pati, kaip ir? Tai čia su jumis tik pratęsia temos aptarimą. Jūs, taip sakant, pirma pradėjote?
Tas pats ir iš paslaugos teikėjo pusės: “Manome, kad tai yra pirmiausia neetiška, kad viešinami asmens duomenys, grubiai lendama į privatumą, ir teisėjo vaidmens prisiėmimas. Pavadino savo buvusią klientę melage, išviešino jos vartojimą, jos įpročius visai Lietuvai – nesame su tokiu precedentu dirbę” – tai palaukit, o apie ką buvo jūsų reklama, ne apie asmens duomenis ir jos vartojimą?
Neįtikinote.
Arba čia gal sakote, kad jeigu yra prirankiojami duomenys iš lempos, tai tada viskas gerai, nes jūs tokiu būdu apsaugote jos privatumą?
“Greitai sudauginus ir sudėjus aš ir gavau tą skaičių – apie 70 litų. Bet pasakyta „apie“, o ne tiksliai 70 litų ir 2 centus. Tai yra žmogiškasis faktorius, kai tu neatiminėji visų kitų dalykų, kai žinai, kad „Tele2“ sumoki štai tokią ir tokią sumą ir kad iš tavęs atima tiek pinigų”, aiškina Ugnė. Nereikėtų šitaip, nes ne dviem centais apsimelavo ir net ne dviem litais ir net ne dvidešimt dviem.
Pirmasis patarimas – reikėjo gal ne greitai dauginti ir dėti, bet pamažu. Dabar jamam tokią situaciją: aš nuvažiuoju į degalinių tinklo Big Bear Oil zapravkę, įsipilu dešimt litrų septymšešto benzino, kuris man kainuoja 42 litus. Tada dar nusiperku aliuko, čipsų, rusiškų žurnalų apie automašinas, viską mušu į vieną čekį, ir man išeina apie 90 litų.
Tada mane pasamdo degalinių tinklas North Oil reklaminiam klipui, ir aš visiems pasakau, kad anksčiau pildavaus pas Big Bear, tai man kainuodavo brangiai, praktiškai po devynis litus už litrą, ir dabar štai perėjau ir moku mažiau, sutaupiau kokius pem litų kiekvieną kartą užsipylęs.
O kai prigauna meluojant, sakau, kad “čia žmogiškas faktorius, aš ten visko neatiminėju, nežinau kas ten čipsai ir alus buvo, alus ar čipsai, ar dar kažkas, eikit nuo mano galvos ir nustokit mane juodinti, nes aš tuoj apsiverksiu“.
Pamoka gyvenimui: nereikia bandyti apsimetinėti šlangu. Labai mažai kas patikės.
Man apskritai keista, kad Bitė apskritai galėjo palaiminti klipą apie 70 litų sutaupymą per tris mėnesius ir tikėtis, kad niekas nepasidomės. Čia tas pats, kaip bandyti ateiti pas žemės referendumo organizatorius apsivilkus žvaigždėtai-dryžuotais marškiniais ir rankoje nešantis kokią knygą Hebrajų kalba, ir tikėtis, kad niekas neatkreips dėmesio.
Telekomunikacijų rinka Lietuvoje juodai konkurencinga, nes vartotojas žiūri, kur mokės mažiausiai. Visą laiką. Tokioje rinkoje 23 litai per mėnesį yra didžiuliai pinigai.
Jei kas nors žinotų, kaip galima rinkoje, kur visi draskosi dėl kiekvieno lito, ramiai užsipumpuoti tokią dvimtrijų litų maržą, tai jau seniai būtų tokie turtingi, kad jiems dirbti nebereikėtų.
Priartėjome prie svarbiausio klausimo. Ar galima reklamoje meluoti?
Atsakysiu klausimu į klausimą. O galima muzikinio sudėjimo vaikinui ateiti į baisiausią miesto barą, kuriame lindi daug storų, piktų, prakaituotų baikerių, atsisegti klyną, nusišlapinti vienam (arba keliems iš jų) ant batų, ir tada paglostyti jam žandą, ir paklausti “pupuli, ar nori nupirkti man drinką?”
Įstatymų, kurie tai draustų, lyg ir nėra. Taip galima padaryti. Tačiau labai galimas dalykas, kad baro lankytojams ne visai patiks šis iššūkis, ir jie sureaguos be didenių svarstymų (turiu galvoje: jie visai nebūtinai nupirks jaunuoliui drinką).
Kokį turime moralą? Čia būtų gana įtaigi pamoka operatoriui, kad meluoti reklamoje nereikėtų, nes ta pusė, apie kurią buvo neteisingai pasakyta, nebūtinai imsis švelniausių priemonių.
Tai būtų taip pat pamoka ir Ugnei, kad nepradėkite kalbos apie skaičius, jei nesate pasiruošus tos kalbos pratęsti.