Įvesiu į jūsų pusryčių meniu naują patiekalą. Buvau nustebęs, kai sužinojau, kad daugumai lietuvių jis bus naujas, bet man vis išlenda ilgo gyvenimo ne Lietuvoje spragos. Aš tai maniau, kad visi žino, o pasirodo, nieko panašaus. Žino nedaugelis. Tik geriausieji.
Tai net ne patiekalas, o užsienyje populiarus virtų kiaušinių valgymo būdas, kuris angliškai vadinasi „Soldiers“, arba kareivėliai. Viskas paprasta: duonos skrebučiai užtepami sviestu, pabarstomi rupia jūros druska (kuo stambesnė, tuo geriau), ir mirkomi į tik ką skystai virto kiaušinio trynį. Štai taip.
Trynys blizga, kaip šilkinis, ir apvelka traškią, skrudintuvėje dar labiau sutraškėjusią, duoną; sviestas papildo gosliu riebumu, o traški jūros druska užbaigia kompoziciją. Taip ir mirkote, kol visko neišmirkote, o išmirkę, imate kitą kiaušinį.
Tai šiaip jau ir viskas. Įgūdžiai reikalingi minimalūs, tik reikia pataikyti greitai prigruzdinti duonos, kad neatauštų, ir tepti sviestą ant labai karštos, kad galėtų susigerti vidun – idealiame variante, kai išdėliosite tuos supjaustytus gabalėlius, lėkštė turi būti iš anksto pakaitinta, nes jei dėliosite ant šaltos, tai ji kaip man ištrauks iš kareivėlių šilumą. Jei sviestą užtepate nelabai tolygiai, palikdami sausus plotelius, tai bus dar geriau, jie papildys plutos traškumą (ar galite patikėti, kad Amerikoje ir Britanijoje yra daug žmonių, kurie nupjausto nuo sumuštinių plutas? Šventvagystė, jei paklausit mano nuomonės, bet širdžiai neįsakysi.)
Ne visi sau gali leisti tokias nuostabias patriotines lėkštes, taigi tiks ir labiau tradicinės lietuviškos, su vištytės ir gaidelio vaizdais. Pastebėkite, kaip nelygiai užteptas sviestas.
Milijonams žmonių Vakaruose šie pusryčiai yra didžiausias įsivaizduojamas pasilepinimas iš ryto, ir užima truputį daugiau laiko, negu greita kiaušinienė arba sausi pusryčiai, todėl lieka savaitgaliams. Kaip patiekalą, kiaušinius su duonos kareivėliais siūlo brangūs viešbučiai, kas šiaip ir suprantama, nes viešbutis turi siūlyti kažką, ko neprisiruošiame padaryti normaliame gyvenime.
Šį patiekalą prisiminiau, nes Biržų duona man pasiūlė paragauti jų naujos prekių linijos, kuri vadinasi „Miltė“ ir man, pasaulio vaikui, buvo atradimas ir nauja žinia, kad Lietuvos gamintojai jau pasiruošę dirbti ne vien praeities tradicijoms, bet pereiti prie naujų dalykų, kaip Vakaruose. Visos jų duonos yra iš viso grūdo miltų – tai yra, sumalamas ir luobas, pats sveikumas.
Bye bye, begalinis sukimasis į praeitį, kai visos vertybės, kurios būdavo komunikuojamos lietuviškų maisto produktų vartotojui, buvo išskirtinai pensinio arba arti-grabinio amžiaus („Bobutės“, „Močiutės“, „Uošvės“, „Diedelio“, „Senolių“, „Gryčios“, „Kapinių“ – ne, pastarasis gal ir mano išgalvotas). Šiandien žmonės iš Lietuvos keliauja, ragauja kitų šalių produktus, įpranta prie jų, ir turi teisėtą lūkestį namie rasti kažką panašaus į tai, ką valgė ten. Tai prigimtinė laisvo žmogaus teisė ir konstitucinis įprotis – atsivežti iš užsienių naujus skonius ir reikalauti jų namie, galbūt net kumščiu trankant į stalą.
Mirkymui į kiaušinius naudojau Miltės „Sumuštinių duoną“ (mėlynasis linijos pakelis, ir ne pats dėkingiausias pavadinimas, nes sumuštinių duoną daugelis gali asocijuoti su pigiu raikytu variantu, kas ši duona nėra). Moliūgų sėklos, saulėgrąžų branduoliai ir linų sėmenys davė tą skonį, kurį prisiminiau iš Britanijos, ten ta duona vadinasi „granary“ ir yra dar mandresnė už paprastą rudą wholemeal (dar vadinamą whole grain, arba whole wheat), kur esmė yra, kad ten kviečių grūdas yra malamas kartu su luobu. Dėl geresnio skrudinimo, ten pridėta sviesto, aiškina gamintojai (nors margariną dėti būtų bene keturis kartus pigiau, bet tik sviestas dovanoja prabangų paskrudintos duonos kvapą, kurio su niekuo nesupainiosi).
Tai va, šita yra absoliučiai mano mėgstamiausia iš visos linijos. Antroji, sakyčiau, būtų „Tamsi duona su spanguolėmis“, beveik juoda, ir ten spanguolių šaltoki lašeliai (jie ant liežuvio jaučiasi kitaip, nei pagrindinė duonos masė) sudaro tą kontrastą, kuris godojamas visų mėgėjų. Man ji labai tiktų su kokiais užtepais, sakyčiau, arba su mėsom, net ir be sviesto. Drėgmės joje ir taip užtenka.
Klausiau gamintojo, kaip išlaiko tą drėgmę, tai principe nepasakė, nes čia jeigu pasakys, tai visi įjunks daryti, bet paaiškino, kad čia pasiekiamas miltų ir vandens balansas – na tai ačiū ir už tai. Bet būtent pats drėgnumas man yra stipriausias dalykas tame gaminyje.
Nauja tendencija: spalvinis kodavimas ryškesniais už vidurkį tonais, ir pati duona matyti tik pro nedidelį langelį. Dar aplipinta visokiais sutartiniais ženklais, kad iškart galėtum pamatyti, be ko ar su kuo.
Gaudydami teisingos mitybos vėjus, gamintojai šioje linijoje turi du produktus tiems, kas aunasi sandalus ir mėgsta rankinukus, pintus iš ašutų (aš ne toks, bet čia laisva šalis). Pirmas – žalias pakelis, šviesi duona be mielių (gamintojui visas fermentavimo procesas užima ilgiau ir kainuoja brangiau, bet vartotojui tai patrauklu, nes juk dabar pilna žmonių, kuriems nuo mielių būna alergija ar kitoks velnias); ši man patiko tuo, kad paragavęs nepasakyčiau, kad į ją kažko nepridėta ar kažko pagailėta. Kitaip sakant, be mielių, o skonis kaip su mielėm. Patys pagalvokite, koks jums skirtumas, kam jums tos mielės būtinai reikalingos, čia ne kaip koks nors nealkoholinis šnapsas, kur atimtas visas linksmumas.
Antrasis – nesaldinta duona (rudas pakelis), jie sako, pirmoji Lietuvoje duona be cukraus, ir – manau – labai patiks tiems, kurie gyvenime jau cukraus atsivalgė. Jei didžiąją ankstesnio gyvenimo dalį bėrėte į puoduką arbatos penkis šaukštelius, kaip kai kurie, kuriuos aš pažįstu, tai dabar prašom galite tokiu būdu saugiai atgailauti.
Dar ant tos duonos be cukraus pakelio yra europinis žalias rakto skylutės ženklas, tai čia reiškia, kad jie prideda ne daugiau to ar kitko, kiek tai leidžia sveikos mitybos rekomendacijos. Tos rakto skylės dar daug kur nematėte Lietuvoje, bet pamatysite. Aš tai, aišku, labai daug gyvenime esu šaipęsis iš sumažinto riebumo jogurtų ir sūrio su sumažintu druskos kiekiu, bet spėkite ką: kuo labiau senstu, tuo labiau juos pradedu suprasti, o gal, ateis laikas, ir pats pradėsiu tokį dalyką vartoti.
Dar vienas pavyzdys, kokių estetiškai prastumtų lėkštučių yra mano namie.
Na ir galiausiai ten dar du dalykai, kurie mane visapusiškai pradžiugino: traškios duonos riekelės (nuostabiai violetiniame įpakavime), tai ten duoną iškepa, suraiko plonai plonai, ir krosnyje išdžiovina, tai išeina tokie suchoriukai, kur man patiko užsitepti su visokiais užtepais, ir šiaip pats tas prie televizoriaus ilgą vakarą, čia jums ne kokie nors taukuose virti bulvių traškučiai, a ne?
Traškios duonos riekelės – tai yra išdžiovinta duona, kaip sakoma, prie alaus. Geriau negu ta jūsų aliejuje kepta duona su česnakais.
Ir pagaliau jų desertas: pavadinimas, nepatikėsite, taip ir parašytas „Sausainis-kukis“, taip, tai yra normalus cookie, kaip hipsterių mėgstamose kavinėse siūlomas už labai daug litų – kai jau kavą nusiperki už labai brangiai, tai kaip nors ir tokį kukį ištempi, ir neskauda (išskyrus tada, kai peki keturias dideles kavas su extra shotais ir prie kiekvienos dar po čyzkeiką ir išmuša sąskaitą kokiems 70 litų, tai va tada jau skauda). Tas naujo lietuviško (angliškos kilmės) žodžio įvedimas mane džiugina, kaip vaiką, ir jūs pasidžiaukite kartu su manim.
Kukis, otherwise žinomas kaip avižinis sausainis.
Tai iš esmės klasikinis avižinis sausainis (tačiau ne sausas ir ne atgrasus, kaip tie, kurie buvo mano tarybinėje vaikystėje, kai tuos avižinius sprangulius tėvai pirkdavo tik dėl to, kad nieko daugiau nebūdavo – jie būdavo geri ir pavykę vieną kartą iš penkių), bet su puikiu cukranendrių sirupo priedu, todėl skonyje labai jaučiasi melasa, ir dar cinamonas ir muskatas, kurie ne tik įdėti, bet ir juntami, kas nėra taip jau dažnai pasitaikantis dalykas.
Ir visa ši istorija prasidėjo nuo pusryčiams pusiau skystai virtų kiaušinių.
—
Duona „Miltė“, prekybos tinkluose ir Biržų duonos parduotuvėse. Sausainiai-kukiai ir duonos riekelės kol kas tik firminėse parduotuvėse, bet pavasarį jau bus visur.
Gaminius degustavimui pateikė gamintojai, nuotraukos ir kiaušiniai – autoriaus.