Donatas Katkus
Profesorius Donatas Katkus man jau seniai buvo simpatiškas, nes jis glumina susireikšminusius. Jis ir jo orkestras groja populiarią muziką, o būti populiariu ir paklausiu labai negražu tradicinių aukštųjų kultūrininkų požiūriu.
Ir jis beveik visuomet kalba nerimtai ir apie viską juokauja. Mano laidoje jis sakė, kad taip galima žymiai daugiau pasakyti – jeigu kalbi nerimtai. Profesorius pasakojo, kaip, jaunas būdamas, vaikščiodavo Gedimino prospektu Vilniuje basas ir, vilkėdamas šortus, ateidavo į partijos komitetą; ir jam viską atleisdavo, nes jau tada jis buvo meno žmogus. Pamoka yra čia tokia, kad daug ką turbūt galima daryti ir nesiklausti leidimo, ir tik atrodo, kad negalima, nes jokių pasekmių jam nebuvo už tai, nors ir atrodytų, kad galėjo būti.
Kalbėjom ir apie tai, kaip jis filmavosi mano vaikystės laikų filme “Seklio Kalio nuotykiai”, ir kodėl šiais laikais mūsų tokia baisi vaidyba, o anksčiau net ir Lietuvos kino studijoje ji buvo organiška ir nepjovė akių kuolus prarijusiais aktoriais ir mediniais dialogais.
Dar nusprendėme, kad televizijos jau niekas nebeišgelbės: ji yra tokia, kiek turi pinigų, ir kai neturi pinigų, tai negali samdytis talentų, ir kai nėra talentų, tai biezdariai daro blogą televiziją, ir ją žiūri dar mažiau žmonių, ir ratas užsidaro.
Ir dar, Donatas Katkus man papasakojo, kaip žurnalistei pusantros valandos pasakojo apie “savo hobį – poledinę žūklę”, nors pats tą dalyką buvo matęs tik per teliką. Tai buvo puiku, pajutau sielos artumą. Jis yra vienas geriausių Lietuvos glumintojų, pagalvojau.