Rūgščių spalvų nuotraukoje Antanas Guoga ir laidos vedėjas Andrius Užkalnis pozuoja prabangių portjerų fone.
Skambina šiandien į laidą klausytojas ir klausia, ar čia pramoginė laida, ar informacinė. Vos nepasimečiau (bet aš retai pasimetu apskritai), tai sakau, kaip jums pačiam atrodo? Žinau, kad yra Lietuvoje nemažai žmonių, kuriems labai nepatinka, kad mano laida skiriasi nuo kitų laidų per Žinių Radiją, tai aš jiems turiu pranešimą. Mano savaitinės laidos trukmė yra 25 minutės. Savaitėje yra 10 080 minučių – kodėl jums nenuėjus ir nepaklausius likusių 10 055 minučių eterio? Taigi va.
Šiandien laidoje buvo verslininkas ir pokerio lošėjas Antanas Guoga. Jis papasakojo istoriją, kaip būdamas 11 metų ir skrisdamas pas mamą į Australiją (traukiniu iki Maskvos, paskui su persėdimais Karačyje ir Singapūre), persėsdamas Singapūre į Qantas lėktuvą su kengūra ant uodegos, jis užlipo į Boeing 747 antrą aukštą, ir jam leido pasilikti pirmojoje klasėje. Vienuolikmetis vaikas, dar ir angliškai nekalbantis, bet jau tada žinojo, ko nori. Ir neprašo leidimo, bet bando.
Pagalvojau, kad aš ir pats esu iš tos pačios veislės – aš taip pat būčiau daręs. Įžūlumas yra puikus dalykas. Kuklumas nepuošia. Apie tai su Antanu Guoga irgi kalbėjom.
Dar aptarėm, kaip turi elgtis lietuvių sūrio ir varškės eksportuotojai. Neverkti, kad jūs pirkit iš mūsų. Ne. Būti hard to get. Kad rusai norėtų iš mūsų pirkti ir patys prašytų. Norit pirkti? Pažiūrėsim, gal ir parduosim. Imkit numeriuką ir stokitės į eilę. Štai taip reikia, o ne verkti, kaip kai kurie. Boo-hoo, būkit geri, pirkit, o tai mes daugiau neturim kur parduot.
Antanas Guoga yra jėga. Net, pasirodo, laikrodžio neturi – norėjau pažiūrėt, ar pas jį koks užsegtas Patekas arba Panerai, bet kur tau. Neturi jokio. Va jums ir prašom.