Arvydas Vilčinskas, like a boss
Arvydą Vilčinską prisimenu iš jaunystės, kai buvo grupė “Medus”, kai jį grodavo per radiją po 9000 kartų per savaitę (o, kad būtų turėjęs nors po litą už kiekvieną prasukimą eteryje, pagalvojau), ir kai man, jaunam ir bjauresniam, nei dabar, visas dainuojančios revoliucijos įgarsinimas – o jis ir buvo tas įgarsinimas – buvo oh-so-schmaltzy. Na, kai esi jaunas, labai skeptiškai žiūri į visokius tokius dalykus, kurie kerta paprastiems žmonėms per paprastas emocijas, ir esi linkęs šaipytis penkiais aukštais, ir aš tai dariau, kaip man priminė mano kursiokas Rytis Bulota. Sakiau, paminėsiu Vilčinskui laidoje, kad taip buvo, ir tai ir padariau.
Su Vilčinsku bendravau ne pirmą kartą: jis buvo kažkada mano TV laidoje, ir aš pabaigoje paprašiau padainuot dar kartą Grįžtu namo, ir tada pradėjau jam pritarti. Publika liko arba pralinksminta, arba suglumusi. Man po laidos paskambino mano mama ir informavo mane: “Andriau, tu gi nepataikei, kai dainavai”. Ką tu sakai, mama – iš tiesų? Negali būti.
Dar mes buvome susitikę su juo šen bei ten: Jonavoje, kitoje TV laidoje, knygų mugėje.
Šiandien laidoje apturėjau transformuojančią patirtį. Man tai buvo vienas sunkiausių interviu (nors gal ir neatrodo iš įrašo): kaip išvengus banalybių ir pasikartojimų? Pašnekovas išvažiavo į užsienį tais pačiais metais, kaip ir aš, irgi buvo svetur apie 17 metų, irgi grįžo. Ir, žinoma, jam per visus interviu ir koncertus užduoda tuos pačius klausimus, kaip ir man – kodėl grįžo, ar nebijojo, kas nustebino Lietuvoje. Ir ką darys, kai jau niekas nebeklausys ir visiems nusibos. Mums visiems šitą varo ištisai, ir tegul būna Dievas jiems teisėjas. Nespėjau Vilčinskui papasakoti, kad jam tik dveji metai aiškina, kad tuoj visiems nusibos, man gi tą patį jau varo gerus penkerius metus, nuo tada, kai pradėjau plačiau publikuotis. “Tu dabar populiarus, bet greitai niekam nebereikės”. Aha, čia dar pažiūrėsim. Dvi tvariausios prognozės: kad tuoj nusibosi, ir kad netrukus gausi kur nors į galvą mieste.
Na, manau, Arvydui Vilčinskui į galvą niekas nesiūlo. Kaip pasakytų naujienų portalai, atėjęs į laidą “garsus vyras nustebino išvaizda žmogaus, kuriam gatvėje niekas nesiūlo į galvą, nebent norėtų patys pasikrauti malkų”. 56 metų dainininkas atrodo taip vyriškai gerai, kad, sakiau aš, jam reikėtų filmuotis kine. Mike Tyson’o vaizdas disonuoja su jautrumu ir atvirumu. Žmogus, kuris galėtų susigrumti su nedideliu traktoriumi, ir traktorius liktu aplamdytas.
Dar per pertrauką pakalbėjau apie šitą Meilės Vasara coverį, kuris yra geresnis už visus lietuviškų dainų coverius kartu paėmus, mano nuomone. Vilčinskas tą video naudoja per koncertus. Jėga.
Klausiau pašnekovo, kuris dažnai atvirauja žiniasklaidai apie save ir nepaprastus ir ne visada malonius gyvenimo momentus, ar nebijo, kad jam pripėduos purvinais batais į sielą. Ne, nieko jis nebijo.
Gyvenime taip yra, kad kai gerokai papurto likimas, tai paskui nebijai jokių lūžių, nes tie lūžiai bus tik kita darbo diena. Ir jis dar laidoje padainavo.