Jei jums patinka balandžio pirmoji, tai jums patinka turbūt ir Juozas Erlickas ir va tokie šmaikštūs juokeliai. (Paveiksliukas: demotyvacija.lt)
Jei jums jau daugiau nei 12 metų, IR jums patinka balandžio pirmoji, IR jums faina tą dieną paprikolinti ir pašmaikštauti, paslepiant bendradarbės tašę arba pasakant sutuoktinei, kad jau įvedė eurą, tai jūs esat tokie lūzeriai, kad man net pačiam keista, kad aš gaištu laiką, čia jums rašydamas.
Iš tikrųjų rašau net ne jums, o normaliems žmonėms, kad jie galėtų perskaityti ir iš jūsų pažvengti.
Jau galite pradėti kniaukti komentaruose: “o tai kas čia blogo, kad žmonės pajuokauja?”. Dar pasakykit: “pralinksmėk, nusišypsok, ko toks piktas”.
Taip sako tie patys žmonės, kurie mano, kad nieko blogo nėra TV laidoje Duokim Garo, kur visi palinguoja ir padainuoja sau smagiai, ir kuriems visai nieko yra lietuviškos vestuvių tradicijos ir kuriems kaimo turizmo sodybose visai patinka ten visokios drožinėtos bedantės raganos, velniai ir stačiapapės undinės ant stulpų, ir kuriems labai prie širdies žiemos palydos ir kurie mėgsta anekdotus, kuriuos galima surasti visokių papigiajskų savaitinių žurnalų su TV programomis paskutiniuose puslapiuose, maždaug “Prie puodelio arbatytės” – ten būna baikos apie uošvę, žentą, ir kaip kvailas vyras tik per vaiko 10-ąjį gimtadienį sužino, kad vaikų neatneša gandrai, ahahaha, nes gi žmona visą laiką tratinosi su kaimynu, tai čia dėl to, nuo vienas juokas.
Balandžio pirmosios minėjimas yra beribis, besąlygiškas ir vienareikšmis blogis, nes tai yra proga pasireikšti visiems bailiems pigmėjams, kurie be leidimo nejuokauja. Gal ir gerai – jų humoro jausmas kaip tų kalbininkų, kurie nuoširdžiai tiki, kad yra ir turi būti profesionalūs kalbos stilistai, kurie gali nurodyti autoriams, koks stilius ir perkeltinės prasmės yra priimtini.
Tai šventė dvasios invalidams ir sovietinėms iškasenoms, dėvintiems virtualias wife-beater maikes po virtualiais kostiuminiais sielos marškinais. Jie riša kaklaraiščius 1970 metų pavyzdžio mazgu, kaip politbiuro nariai iš Kremliaus, ir jiems prie širdies yra organizuotas pajuokavimas. Juos, kaip gyvavedės žuvys, išveisė tie tarybinių mokyklų mokymo dalių vedėjos ir vedėjai, kurie mano vaikystėje organizuodavo diskotekas (“šokius”) su šviesomis, kur visi turėjo būti su uniformomis, ir pykdavo, kad jų renginys niekam nepatinka.
Tie žmonės džiaugiasi balandžio pirmaja, nes jiems patinka, kai jiems suteikia leidimą. Savo sprendimo teisės jie seniai nebeturi – atrofavosi ir nudžiūvo. Jie mėgsta atsiklausti ir veikti pagal institucijų patvirtintą tvarką. Jiems patinka, kai jų darbdavys, kurio jie šiaip nekenčia ir kurį laiko skriaudiku, išveža juos “komandos statybos” savaitgaliui į kaimo turizmo sodybą, kur jie gali prisigerti alaus ir pigaus Fronteros vyno ir pasilinksminti ir atsipalaiduoti - tai yra jų socialinio gyvenimo ir bendravimo pakaitalas. Ryte jie maudosi sodybos kubile, drumziname priperstame vandenyje, kuris yra ne kas kita, kaip visų ten sėdinčių genitalijų ir prakaituotų papilvių sriubytė. Ak, karštas kubilas. Taip pat miela, kaip mišrainė ir vyniotinis vakar prie stalo su apdžiūvusia duonyte.
Jie naudoja posakį “baigė universitetą” (suprask, jau daugiau mokytis nebeturės niekada) ir būtent jie kalba apie tai, kad kainos kyla, o jiems nedidina algų. Jų gyvenimą visada tvarko kas nors kitas. Todėl jie džiaugiasi, kai jiems “leidžia juokauti”, nors visi jų juokai yra kaip lėkštų biezdarių saviveiklą viešinančio tinklalapio demotyvavija.lt impotentiški ir kartotiniai bezdėjimai į surūdijusį puodą su vakarykščiais barščiais. Tai humoras tiems, kas neturi humoro jausmo. Kaip Katie Melua yra muzika tiems, kas nemėgsta muzikos.
Tai štai, visiems jiems yra skirta balandžio pirmoji. Džiaukitės savo švente. Gero juoko jums, kirmėlės.