Pinigų Karta 07 04 2014 (čia galite rasti ir komentarus iš skaitytojų, kurie ir dykai manęs nežiūrėtų ir kokie čia dar gali būti pinigai)
Prašau neįsižeisti, jei pastaruoju metu arba anksčiau prašėte manęs kur nors pasirodyti, pakalbėti, ką nors įteikti ar „padiskutuoti“ (šitas yra keistokas, nejau jūs mano rašymų nesate skaitę, apie ką su manim diskutuoti?), aš nurodžiau honorarą, ir jūs man atsakėte, kad sau negalite leisti. Tai yra ne apie jus.
Viskas teisinga ir normalu: jums kaina tiko arba ne. Sakau gi, tai ne apie jus.
Tai bus apie kitus žmones. Apie tuos, kurie naudoja frazes, pažįstamas kiekvienam laisvam samdomam specialistui iki aštraus, veriančio skausmo*.
Apie tuos, iš kurių skambučio arba laiško galima suvokti, kokia toliau bus kalba, nes jie atlyginimo klausimo nemini – mat, kaip kokie pirmykščiai pagonys, jie tiki, kad nepaminėjus Perkūnėlio, bus mažesnė tikimybė, kad jis trenks. Šie žmonės naiviai galvoja, kad galbūt kaip nors nepaminėjus apmokėjimo už paslaugą, jūs tą smulkmeną pamiršite, arba jums bus nepatogu to priminti (čia jie, deja, neklysta: tikrai yra tokių, kurie eina pakalbėti už dyką vien todėl, kad jiems „nepatogu kalbėti apie pinigus“ – tuo tarpu kai yra plačiai žinoma, kad nepatogu yra myžt nuo stogo, ir dar kelnes per galvą mautis).
Tokia taktika, žinoma, yra protinga lygiai taip pat, kaip prisikrovus vežimėlį prekių, bandyti iš parduotuvės išeiti per avarinį ar tarnybinį išėjimą, ir tikėtis, kad parduotuvė nepastebės, jei nesiartinsite prie kasų.
Pranešus apie kainą, pasigirsta minėtos frazės.
„Biudžeto tai kaip ir nesam numatę.“
„Mes bandom padaryti minimaliomis sąnaudomis.“
„Renginys nekomercinis.“
„Mes nesam pelno siekiantys.“
„Pas mus be jokio honoraro kalbėjo Valdas Adamkus.“
„Mes jus, be abejo, nuvešim ir parvešim; čia jau nesirūpinkit.“
Į kiekvieną iš jų yra keli variantai atsakymų: nuo mandagių iki tokių, kuriuos randate mano piktesniuose rašiniuose, tačiau, kadangi apie tai esu rašęs, nebesikartosiu.
Nuostabus pareiškimas, prašant žinomų žmonių nusifotografuoti su gaminiu (atsiskaitant gaminiu) ir apie jį pakalbėti (kad paskui iš viso konteksto būtų ištraukta frazė ir uždėta 48 punktų dydžio antraštė: „Geriausia kava mano gyvenime“), yra štai toks: „tai čia nebus tradicinė reklama“.
A ne? Kokiu būdu ji bus netradicinė? Ta prasme, kad ten bus kažkas apie gėjus ar vegetarus, ar gal tekstas bus surinktas graikiškom raidėm?
Paskui pamatai kitus žinomus žmones, kurie pasirašė šitam pačiam dalykui, fotosesijoje apsikabinusius kavos aparatą kaip mylimą moterį, ir dar su kitu skoningai įpaišytu kavos aparatu fone (tas jau kaip meilužė, laukianti savo eilės paragauti meilės syvų), ir viltingai žiūrinčius į kavos puodelį, lyg jame būtų surašytas jų likimas – ah, tai štai kaip atrodo netradicinė reklama.
Mano akimis žiūrint, šitie reklamos verslo inovatoriai apskritai yra pačiame dugne, ir pragare aš jiems daug ką esu numatęs**. Jie yra kaip tie donžuanai, kurie praneša draugei, kad einam pas mane muzikos paklausyti ir nebijok, nieko nebus, paskui ją prigirdo, atitratina per visus galus ir dar pakviečia draugus prisijungti***.
Vienos frazės jau nebegirdžiu, ir kažkiek pasiilgstu. Jei tos frazės nebegirdite, reiškia, jūs jau gyvenime nemažai pasiekėte, ir/arba gerokai pabauginote savo aplinką, kas irgi reiškia, kad pasiekėte daug.
„Čia jums irgi būtų kaip reklama.“
Į pastarąją esu sugalvojęs genialų atsakymą, kuriuo labai didžiuojuosi. Atsakymas būtų toks, juo prašau naudotis:
„Ne, jei aš pas jus pasirodysiu, tai čia jums bus reklama.“
Šią frazę pasakius, kaulytojai ir paprašaikos labai pasimeta ir nežino, ką atsakyti. Iš akių matyti, kad jiems ant liežuvio galo yra kandi frazė: „o tai jūs ką, galvojate, kad jūs toks jau įžymus?“, tačiau net ir lėčiausi protai suvokia, kad šito sakyti negalima, nes bus atsakymas aišku koks. Jei aš neįžymus, tai ko čia į mane kreipiatės?
Augant visuomenės sąmoningumui, pasitaiko vienas variantas, kuris skamba lyg ir maloniau, tačiau iš esmės yra dar šlykštesnis.
„Mes kažkokį net honorarą galim pamokėt.“
Šioje frazėje susipina viskas, kas blogiausia lietuvio-litovco būde: panieka viskam, ko negalima pasverti ant kolūkio svarstyklių, kaip bekono, taip pat pasišlykštėjimas „naujais laikais“, kur už viską reikia mokėti (programinę įrangą, filmus, knygas, tuoj mokėsim ir už orą), net ir už tai, kad kažkoks čia veikėjas atvažiuoja ir pašneka****, ir pasimėgavimas savo moderniu dosnumu, kai specialistui už pusdienio darbą pasiūloma šimtas litų ir pietūs.
Jei manote, kad aš nemėgstu tik tokių atvejų, kai iš manęs kaulija nemokamai mano darbo ir mano laiko, tuo mane įžeisdami, tai klystate.
Atskirą paniekos kibirą turiu paruošęs kolegoms, kurie užmušinėja rinką, darydami dalykus nemokamai, kai už tai turėtų imti pinigus, ir galvoja, kad daro gerai, nes „padeda žmonėms“. Jie patys paskui skundžiasi, kad „niekas nenori mokėti“ – o tai kaip gi dar, jūs patys prijaukinot visus tuos paprašaikas.
Žmonės, auginantys keturkojus, žino, kad jiems negalima mėtyti nieko nuo stalo, nes paskui šunelis pripranta ir vaikšto aplinkui, amsėdamas ir trukdydamas visiems. Dalindami dalykus už dyką, jūs prisidedate prie problemos, apie kurią paskui patys ir šnekate.
Andrius Užkalnis rašo tinklaraštyje Protokolai ir maisto apžvalgų portale Laukinės Žąsys.
— — —
* Taip, mes esam specialistai, kuriems mokama už jų specialias žinias ir įgūdžius, kurių užsakovai patys neturi – nes jeigu turėtų, tikrai padarytų patys. Jei galvojate, kad „pakalbėti su mokiniais“ yra ne ta paslauga, už kurią dera mokėti, pakalbėkite su mokiniais patys ir pamirškite mano telefono numerį. Tik bijau, kad čia nei jums, nei mokiniams gali nepatikti, bet ką jau darysi.
** Kai jie pateks į pragarą, tai bus maloniai nustebę, kad aš ten užimsiu atsakingas pareigas ir būtent aš reguliuosiu smalos temperatūrą.
*** Merginos, kurios tiki, kad eina paklausyti muzikos, yra atskira šneka, bet šiais klausimais patarimų nebus siūloma.
**** Architektai ir dizaineriai atatinkamai „kažką biškutį pabraižo“ arba „čia biškį pažaidžia spalvom“, atlyginimas irgi nenumatytas.