Dar vienas straipsnis, neskatinantis neapykantos. Tik sakau.
Pinigų Karta, 24 03 2014 (komentarų pasiutpolkė yra čia)
Žinau, kad čia nelabai mandagiai skamba, bet kaip daugiau su jumis kalbėtis? Jums kitaip nedašunta*.
Prieš kelias dienas atėjo suvokimas, kad tylomis kentėjau per ilgai: laikas pasirūpinti, kad žmonės turėtų pasekmes dėl savo veiksmų. Už kai kuriuos dalykus reikia bausti. Vienas tų dalykų yra įprotis negalvoti savo galva ir pliurpti banalybes, nuo kurių norisi susikišti virbalą į vieną ausį ir ištraukti pro kitą, kad veriantis skausmo pojūtis užgožtų visus kitus pojūčius.
Apie ką kalbu? Štai yra tokių asmenų, kurie visada sugeba manęs paklausti – prie bet kokių užkandėlių priėmime, prie sausainių ant stalo dalykiniame susitikime, prie barščių dubens kur nors svečiuose „nu tai kiek čia būtų laukinių žąsų už šitą?“. Jie turi galvoje mano rašomus restoranų vertinimus.
Jie nuoširdžiai galvoja, kad jie pirmieji sugalvojo šitą bajerį ir kad čia labai šmaikštu ir juokinga. Po teisybei, tai ne šmaikštu: tai lėkšta ir nuspėjama, kaip memai apie Graužinienę ir anekdotai apie Kubilių. Bet šitos intelektinės zarazos nešėjai nė sekundei nesustoja pagalvoti: „jei aš, su savo 1,2 litro darbinio tūrio karbiuratoriniu proteliu be vairo stiprintuvo, sugebėjau sugalvoti šitą prikolą, tai ar nebus taip, kad jį iki manęs sugalvojo šimtai kitų žmonių ir jau sakė?“
Aš pirmus tris šimtus kartų bandydavau jiems sakyti, kad aš tokio maisto vertinimu neužsiimu, ir apskritai kad vertinu ne maistą, bet restoranus, ir viską kažkaip paaiškinti, bet dabar supratau, kad čia labai durnai dariau. Jiems neišaiškinsi, su jais net kalbėtis nereikia. Į juos reikia tyliai pasižiūrėti ir nieko jiems nesakyti. Jie supras, kad daugiau su jais nebus kalbama.
Banalaus idiotizmo nešėjai yra visur. Apie pasikartojančius juokus, nuo kurių norisi griebt beisbolo bytą ir pradėt talžyt juokautojus, daug gali papasakoti turistinių autobusų vairuotojai. Jie kiekviename maršrute, keliaunininkams sulipus į transporto priemonę po sustojimo pavalgymui, pafotografavimui arba nusišlapinimui, ir grupės vadovui rūpinantis, ar visi susirinko, išgirsta dešimt tūkstantąjį kartą vis naują ostroslovą, užbliaunantį: „ko nėra – atsiliepkit!“.
Humoro jausmo neturėjimas ir banalybių tiražavimas yra sunki yda, kuria kenkiama visiems sveiko proto žmonėms, nes jų laikas, kuris yra baigtinis, ir dėmesys, kurio irgi visiems nepakaks, yra naudojamas niekinės intelektinės vertės pokalbiui. Tai nėra proto judesys, tai yra tik jo imitavimas.
Kai šie žmonės kreipiasi į mane su savo idiotiškais juokais, jie daro du didelius nusikaltimus: jie įžeidžia mano intelektą ir gaišina mano laiką.
Taip pat jaučiuosi, kai skambina iš mobilių telekomunikacijų bendrovės ir negali suprasti jiems sakomo žodžio „nedomina“, ir prašo, kad aš jiems pasakyčiau, kiek aš dabar moku už telekomunikacijų paslaugas (geras atsakymas būtų „daugiau, negu jūs uždirbate per mėnesį“, bet juos tai labai jau pažemintų) ir nepaleidžia pokalbio, nors aš jiems ir pasakau, kad kai man nepatiks mano dabartinis paslaugų teikėjas, aš jus pats susirasiu su visais jūsų nuostabiais pasiūlymais.
Kodėl aš turiu jūsų klausytis? Neturiu. Ir metu ragelį, nes jūs nesuprantate žmonių kalbos; jūs už komisinius bandote iškišti kažkam planą ar paslaugą, kuri yra tokia pati, kaip jūsų aukos jau turimas planas ar paslauga. F*ck you su visais jūsų pasiūlymais.
Ten pat eina ir naivūs kavinių propaguotojai, rašantys laiškus man, lyg aš būčiau jų protiškai atsilikęs draugelis: „kai būsi Kalabybiškyje, užsuk į kavinę „Tarakonų Gūžta“, nepasigailėsi“.
What what? Visų pirma, kodėl į mane kreipiatės „tu“ – aš jus pažįstu?**
Visų antra, klausiu aš jų, kuo išskirtinė yra jūsų kavinė? Kodėl man reikėtų ten apsilankyti?
„Tiesiog geras maistas ir maloni aplinka“, visada atsako jie, ir jau nevažiuodamas galiu žinoti, kad ten važiuoti nereikia, nes jei maitinimo įstaiga net nežino, kodėl ten reikėtų lankytis, tai nesužinosite ir jūs. „Tiesiog geras maistas“ sako tik tie – išimtinai tik tie – kurie apie maistą nenusimano nieko ir sako „ai, man viskas skanu“.
Pavasaris užpuolė netikėtai, ir viena, ką aš žinau, kad aš vienas, o jūsų visų labai daug. Protingi ir mieli iš jūsų yra tik labai nedaugelis, ir viso mano laiko ir dėmesio reikia būtent jums. Kad galėčiau toliau džiuginti ir džiaugtis pats, man reikia erdvės ir laiko, ir todėl prasideda švaros metas.
Todėl šis pavasaris ir toliau einantys mėnesiai bus banalių, gyvenimą nuodijančių, į mano laiką už dyką besigviešiančių, piktų, pagiežingų, kompleksuotų, neurotiškų, gratuitously besikabinėjančių, nesupratingų ir įtarių, tuščių, narciziškų, bebandančių šildytis įžymybių pašonėje ir ant savęs gaudyti atspindėtą kitų žinomumo šviesą*** asmenų šlavimo lauk laikotarpis.
Viskas, o dabar visi likusieji būkite protingi ir laimingi.
Andrius Užkalnis rašo tinklaraštyje Protokolai ir maisto apžvalgų portale Laukinės Žąsys.
— — —
* Priešdėlis „da-“ lietuvių kalboje yra, ir neklausykite, jei kas nors jums sako kitaip.
** Familiarumas yra požymis, pagal kurį gali iš tolo atpažinti kolūkietį, chamą ir debilą. Dar šituo labai kamuojasi atskirti asmenys, kurie nėra debilai, tačiau per ilgai gyvenime užsiėmę pedagoginiu darbu: jiems atrodo, kad kiekvienas, už juos truputį jaunesnis, yra jų auklėtinis ir todėl su jais galima bendrauti tėviškai.
*** Sąrašas gali būti pildomas.