Nuotrauka, taip, iš Kaziuko. Parduodama tipiška liaudiška produkcija.
10 03 2014, Pinigų Karta (atsilupę komentarai yra čia)
Šis straipsnis neskatina prievartos ar neapykantos ir nekviečia smurtauti. Jis – ne kiekvienam. Lengvai įsižeidžiantys neturėtų jo skaityti.
Lietuva yra stilistų ir dizainerių šalis. And yet – didžiausia rakštis, trukdanti Lietuvai būti normaliu kraštu, yra iškrypęs prisirišimas prie kaimiškos kultūros. Prie liaudies meno. Prie folkloro.
Taip, teisibė, aš rašau visa tai, prisivaikščiojęs po kasmetinį renginį, žinomą pavadinimu Geziuko Mugė, kuris šiemet baisesnis, nei visada*, tačiau mano neapykanta kaimo stiliui yra sukaupta per ilgus metus.
Tai nėra neracionalus pyktis. Paklausykite.
Kaip mus išmokė mylėti silpnaprotiškumo estetiką
„Liaudiško stiliaus“ artefaktas (nuo žodžio „fak“) Lietuvoje rūpestingomis komunistų rankelėmis buvo sukurtas, įtvirtinant okupantų ideologiją. Komuniagos visada pasitikėjo tik proletarais, kurie plakatuose ir filmuose buvo vaizduojami kaip rimti, patikimi, atsakingi asmenys kvadratiniais smakrais ir gražiai sušukuotais plaukais. Kaip Don Draper iš serialo Mad Men.
Kaimo gyventojas visuomet buvo įtartinas**, ir todėl jo statusą buvo būtina pažeminti, jį pagaidinant – kas ir buvo padaryta, visaip bandant pavaizduoti kaimietį kaip pusdurnę kaliausę, užsimaukšlinusią šiaudinę skrybėlę, su šepečio formos ūsais ir linksmo, nebauginto idioto manieromis ir skoniu.
Jaunos kaimietkos idealų įvaizdį sudaro „Lietuvos“ ansamblio šokėja prisegamom blondiniškom kasom, o paaugusi ir gavusi diedą į vyrus ji jau yra raudonskruostė boba, verdanti barščius ir kalbanti garsia „tarmiška“ intonacija ir linkusi per giminių balius skaldyti bukus juokus apie antrą galą, kuris jai dažnokai yra panižęs, mat vyriukas per dažnai lupa arielkutę ir traukia armonikėlę, todėl daugiau ką nors truktelti nei jėgų, nei laiko kaip ir nebelieka.
Tačiau pagrindinė kaimiečio lytis yra diedas.
Koks yra idealus archetipinis lietuviškas kaimietis? Jis atrodo, kaip Pranciškus Šliužas, ir kalba kaip jisai (pavyzdys čia): tęęęsdamas ilguosius kirčiuotus balsius, kad skambėtų kaip kolektyvinis silpnaprotiškumo idealas, nematerialaus paveldo nešėjas, kaaaimo pasakooorius. Jei dar nepradėjote žiaukčioti, tai štai jums dar konkretūs ostraslovų personažai: Pupų Dėdė, Kindziulis, ir bet kuris pardavėjas iš bet kurios mugės, šmaikščiai ir su pribautkėmis giriantis savo tikrąąą, gyvąąą, be joookių yaaa, ekologiškąąą produkcijąąą.
Minėtas kaimietis iš mugės, jį pakalbinus, būtinai pabrėš, kad „jokiose amerikose tokio negausit“ – jis pats nebuvo toliau Palangos ir Leningrado nuvažiavęs, bet jis žino, nes visi taip sako. Paprastai, kuo didesnis glušas ir ignoramusas, tuo labiau didžiuojasi savo urvelio unikalumu. Jis suvokia, kad niekas jo marketingu netiki: išmanantys žino, kad jis pardavinėja tas pačias dešras, kaip ir prekybcentris, o tokie pat, kaip ir jis, kaimiečiai vis tiek turi tik du klausimus: „po kam?“ ir po to sekantį antrą: „o ko taip brangu?“.
Maža to, jis dar ištars ne „brangu“, o „brungu“, nes jam neįtikėtinai gražu ir liaudiška visokie tarmiškumai. Nori pralinksminti jį? Parašyk užeigos meniu vietoj normalaus patiekalo pavadinimo „atlakė balundis, apšiką palungę“, ir jis susileidžia kaip vaikas. Jėzau Marija, kaip šmaikštu ir išmanu, kaip mielai skamba.
Kam kalbėti taisyklingai, jei galima sakyti kabliėlis ir šaukštiėlis – net jei ne suvalkietis, o šiaip belekoks vilnietis ir normaliai sakai drūska ir rūsiškas, bet čia išspjauni ne į temą kokį „kon saką“, ir jau susijungi su nepaterialiuoju paveldu ir duodi atkirtį visokioms Valentino dienoms ir Helovinams, lyg ir pasiskiepiji (arba net pasičiepiji) nuo užsienietiškumo. Nes springstančio tarmybėmis tikrai niekas nepalaikys užsieniečiu ar vakariečiu, tik kolūkiečiu. Gražu, beveik kaip verbos, anilino dažais mirkytom gėlytėm mirgančios čigoniškais motyvais.
Lobotominį kalbos santykį su realybe puikiai parodo liaudies patarlės – apie jas galima prirašyti ištisus tomus. Jos, taikliai pavadintos „liaudies išmintim“, su puikia autoironija demonstruoja, kad liaudies išmintis skiriasi nuo konvencinės išminties maždaug taip pat, kaip saviveiklinis mokslas, kuriuo užsiiminėja išėjęs į pensiją dėdė, siejantis gamtos katastrofas su žydų ir masonų elektromagnetinio sąmokslo veikla, skiriasi nuo įprastinio mokslo, kuriuo užsiima mokslininkai laboratorijose.
Išskirtinai atsietam folklorinės sąmonės santykiui su humoru atspindėti puikiai tinka liaudies mįslės, kurių užtenka paminėti pora. „Šarangė varangė po stalu susirangė“ (neblaivus svečias pokylio įkarštyje bando užsirišti batų raištelį) ir „skaisti graži mergužėlė mėlynoj pievoj vaikštinėja“ (pirmo kurso studentė prie klubo nusipirko tablečių). Mįslių yra tūkstančiai, ir visos jos vienodai gerai parodo, kad abstraktus mąstymas, gebėjimas panaudoti sudėtingas asociacijas ir vaizduotė žmogui nuo žemės ūkio darbų neišsivysto.
Džyru džyru duok pipirų
Dvasiniam kaimiečiui be galo patinka folklorinė muzika ir teatralizuotos eisenos su kaukėm.
Pasirodymai miestų aikštėse, apsimaukšlinus išsigimėliškus raganų ir velnių veidus (kurie nei baisūs, nei gražūs, nei juokingi – juos matyti tik šiek tiek gėda, kaip būna gėda žiūrėti negabaus vaiko dailės būrelyje nupeckiotus tankus, tik čia dvigubai gėda, nes personažai yra pasiekę veiksnumo amžių ir, o taip, jie nusiims kaukes ir eis balsuoti) yra suprantamas noras atskleisti prastą skonį visame gražume. Siekimas pasipuikuoti bukumu yra prigimtinė vienalasčio teisė. Taip pat bet kuris marozas, klausantis automobilyje Russkoje Radio, būtinai atsidarys langus ir paleis muziką ant visos katuškės, kad visi žinotų. Taip pat ir dvasinis kaimietis tylomis nesidžiaugs savo klaikiu meniniu neįgalumu: jis eis į miesto aikštę, dar gal ir daužydamas būgnelį arba spygindamas kokį pučiamąjį instrumentą.
Su folkloru viskas aišku: visos liaudies dainos susiveda iš esmės į tris melodijas: lėtą liūdną, greitą linksmą, ir POLKUTĘ!!! Pastaroji yra linksma daina su steroidais, kuri yra tiek atitrūkusi nuo sveiko proto ir bet kokių intelekto požymių, kad ją reikia būtinai paskelbti itin šaižiu bobos-vedėjos balsu bet kuriame renginyje (matyt, kad niekas neužverstų kanopų iš išgasčio, kai pradės skripkelės džyrinti tris akordus). Tokiu pat balsu turguje yra rėkiama „laikykit vagį!” arba prospekte „už referendumą!“.
Žinoma, vedėja, spiegianti miesto aikštėje, pristatinėjanti dar vieną klumpėm trypiantį durnaropių kolektyvą***, yra tik palengvintas variantas, palyginti su vibrato bobelių balsais iš bažnyčių chorų su Marija Marija ir kitais mėgiamais hitais iš Big Beetroot Songbook’o. Nenulipk nuo akmens, o Marija, pušynėly žaliam Šiluvos, gieda jos, o balsai dreba, kaip Julio Iglesias, prarijęs įjungtą vibratorių. Žinoma, ir tos bobelės yra lengvas variantas, palyginti su samdomais giedoriais su klavišine ustanovke, kurie praskaidrina bet kurias laidotuves – vieną kartą išgirdę šio siaubo, žmonės jau niekada nebeatsistato ir juos ištinka epilepsijos priepuolis vien išgirdus bet kokius klavišinių garsus bet kuriame kontekste. Aš žinau, man taip buvo pačiam. Atgirsti atgal tai, kas buvo išgirsta, aš jau nebegaliu.
Nutrūkusi špygá
Apie laidotuves ir pašarvojimus galima rašyti daug, bet dėl vietos stokos prisiminkime tik smagiausią aspektą, kuris yra fotografavimasis prie nabašniko (kol kas dar neteko matyti, kad kas nors fotografuotų pats save mobiliuoju telefonu, ant ištiestos rankos, prisiglaudęs skruostu prie atgulusiojo, kad paskui galėtų feisbuke uždėti tag’ą su velionio vardu arba paieškoti linksmesnio Instagramo filtro, tačiau ši idėja dabar jūsų, ir haštagas yra #corpseandme, dėkoti nereikia). Laidotuvių fotografija – vainikai, gėlės, giminės, ir visada styrantys iš grabo velionio batų padai – yra geriausia iš nematerialaus paveldo, ką mes turime. Tų nuotraukų turi būti daug, ir jų albumai nušvies bet kurį subsekventinį giminių susiėjimą, labiausiai krikštynas arba vestuves.
Piršlio korimas
Tradicinės vestuvės, kaip enciklopedija, apima savyje kiekvieną įmanoma kaimietiškumo aspektą – nuo santykio su maistu ir gero laiko nustatymo pagal tai, kiek svečių jau negali atsikelti nuo stalo („valgykit, valgykit, kodėl jūs nieko nevalgote“), nuo kompleksuoto ir ligoto santykio su pinigais (visos išpirkos ir kraičiai – nuostabus priminimas apie atsilikusią visuomenę, kur žmonės skaičiuojami kaip burnos prie stalo, o nuotaką į kitus namus priima tik su užmokesčiu už laikymą, panašiai, kaip jūrų kiaulytę kelioms savaitėms atvežus pas pažįstamus, kai šeimininkai išvažiuoja atostogų, kartu su gyvulėliu yra pristatoma pašaro, salotų ir pakrato) iki tradicinių ritualų silpnapročiams (piršlio korimo, barškinimo šaukštais keturiuose trobos kampuose, kad jaunoji geriau barškintųsi, rankšluosčio metimo per lauko tualetą, kad viduriai neužkietėtų ir pakulų deginimo, kad Opel Ascona visada gerai užsikurtų).
Reziumė ir literatūros sąrašas
Pamatinė problema su liaudies kultūra – lygiai taip pat, kaip su saviveikline muzika, dekupažu, mėgėjiška poezija ir kitokia grafomanija – yra tokia, kad kultūros vertybes tegali kurti tie, kas turi tam sugebėjimų ir talento (tokių visada yra nedaug), o liaudies meną gali kurti, ir kuria, kiekvienas, kas sugeba pakelti kirvuką ar kaltą ir ištašyti kreivadantę raganą ant stulpo, puošiančio įvažiavimą į kaimo turizmo sodybą.
Bet kurios veiklos vertė yra nustatoma pagal formulę, kur trupmenos skaitiklyje yra vienetas, o vardiklyje – skaičius žmonių, kurie ta veikla sugeba užsiimti. Liaudies meno vardiklyje yra trys milijonai tų, kas tik per klaidą netapo čempionais. Pažįstantys matematiką žino, kad vienetą padalinus iš trijų milijonų, rezultatas gaunasi labai nedidelis.
Autorius rašo tinklaraštyje Protokolai ir maisto apžvalgų portale Laukinės Žąsys
—
* Kaziuko mugė, arba metinis Respublikinis Opel Astrų Klubo suvažiavimas Vilniaus Senamiestyje su gonkėm kas blogiau pasistatys savo grabą, yra nieko daugiau, tik neįtikėtini kiekiai kinietiško džanko ir unikalių auskarų ant vielų iš karoliukų, kurių gamintojų Lietuvoje yra daugiau nei dėvėtojų, vadinamųjų liaudmeistrių unikalūs dirbiniai, kurie tiek unikalūs, kad kai kuriuos jų mačiau penkių skirtingų prekybininkų palatkėse industriniais kiekias, boba alkoholikės snukiu, parduodanti priešais pat Šventaragio slėnį (bijotų Dievo, ten Gediminas miegojo ir sapnavo geležinį vilką) kažkokius raugintus kopūstus plastiko indeliuose ir buločkas su pieniškom sosiskom, visai kaip tos kur išdėliotos ant prekystalio prie Senukų įėjimo, ir dar rūkanti tarp tų savo maistų ir barstanti ant jų pelenus (nenoriu galvoti, ar ji plauna rankas po tuliko, bet spėkit iš trijų kartų). Nuo Halės turgavietės ši šurmuliuojanti Palestinos pabėgėlių stovykla skiriasi tik tuo, kad kol kas čia dar neparduoda Dosia skalbimo miltelių ir tympų su leopardo raštais, tačiau manau, tatai jau tik laiko klausimas. Kilkės tomatuose ir šprotai pardavime yra.
** Apie tai galima ilgai pasakoti, bet iš esmės valstietis, net ir išbuožintas ir suvarytas į kolūkį, buvo per arti nuo savo paties gamybos priemonių ir per menkai priklausė nuo valdžios. Per daug iš to, ko jam reikėjo, galėjo prasimanyti pats, ir iš esmės galėjo dėti skersą ant sistemos dažniau, negu miesto gyventojas, kuris buvo supančiotas iki ausų savo valdiškos darbovietės, viešojo transporto ir gyvenimo stambiaplokščiame name, kur butas jam net ir nepriklausė, ir viską, nuo šildymo iki vandens, jam reguliavo kiti. Todėl visi komunistų banditai, pradedant sifilitiku V.Leninu, labai nemėgo žemdirbių ir stengėsi juos kaip galėdami marinti, terorizuoti ir marginalizuoti.
*** Kam pasaulyje gali reikėti medinių batų, nuo tų laikų, kai žmonės išmoko gaminti avalynę iš patogesnių medžiagų? Batai iš medžio yra tiek pat protingas ir praktiškas dalykas, kaip ir galvos apdangalas iš šiaudų.