Mantas Petruškevičius
Jei kas nors klausiate savęs (manęs tai nedrįstate paklausti), kodėl aš pakviečiau Mantą Petruškevičių į laidą, tai sakau, todėl, kad jis yra žmogus-reiškinys, ir be jo Lietuva nebūtų tokia, kokia yra dabar, ir būtų pilkesnė ir niūresnė vieta.
Petruškevičius yra tikras amerikietiškos svajonės pavyzdys bent vienu aiškiu aspektu: self-made, niekieno nestumtas priekin, be žinomų tėvų ar ypatingų protekcijų, iš Kauno (Vilijampolės), dabar daro ką nori ir kaip nori, ir nuo neigiamų komentarų ir apkalbų dar užsiveda. Geria kavą Senamiestyje rytais, kai dar nedaug žmonių, ir tai yra tikrai geresnis gyvenimas nei mikriuku iš Perkūnkiemio važinėt kasdien į nemylimą darbą, kur yra dideli viršininkai.
Nevaidina kuklaus, ir žino, kad daug kam (greta Natalijos Bunkės), jis yra įsikūnijimas visko, kas blogai su lietuviška žiniasklaida ir žinomais žmonėmis, bet ir labai tuo patenkintas. Ir dar – visai neieško nuoširdumo elito vakarėliuose, ir sako, kad veidmainystė - apšnekinėjimas už akių, šypsojimasis į akis – yra tai, kaip gyvena tie žmonės, ir nieko kito ir nesitiki. Jam viskas taip tinka.
O dar jis man pasirodė labai uždaras žmogus ir su plieniniu stuburu ir labai aiškiu atskyrimu, kur jis įsileidžia žmones, o kur neleidžia į savo pasaulį.
Laida susilaukė labai neigiamų atsiliepimų iš tų, kuriems atrodo, kad negalima tokio pašnekovo kviestis. Gerai, kad nepatiko. Neklausykite daugiau. Susitaupys eterio bangos.