Nupirkom Lukučiui, nes jis nusipelno geriausio, ir Tymo turgelyje visi irgi pavydi.
Verslo Klasė, 2014 m. kovas
Ar pastebėjote kada nors, kaip žmogui pasikeičia požiūris į pasaulį ir į save, kai gyvenime atsiranda vaikai?
Na, pirmiausia būna, žinoma, begalinis pasididžiavimas. Naujagimio nuotraukos, dovanos, krikštynos. Dar daugiau nuotraukų. Proga pasipuošti ir išeiti į žmones. Giminės ir draugai prie bažnyčių. Viskas aplink – gyvenimo šventė.
Tada pamažu ateina supratimas, kad gyvenimas keičiasi, tik pasikeitimo mastas ne iš karto būna suvokiamas. Žmogaus protas taip sutvarkytas, kad labiausiai šokiruojančios naujienos – kurios, jei jos nebūtų psichologiškai sušvelnintos, turbūt daugelį paverstų daržove tą pačią sekunde – jei jos skelbia gana baisų nuosprendį, yra iš pradžių priimamos, kaip šiaip jau nieko baisaus. Čia taip mūsų smegenis saugo gamta.
Dažniausiai žmonės sako sau patiems, kad dabar gyvenimas mažiausiai aštuoniolika metų mums nebepriklausys. Tai pripažįstama gana lengvai, lyg aštuoniolika metų būtų ne 216 mėnesių ir ne 936 savaitės, kurios dar gali ir prasitęsti, jei bus daugiau vaikų, o toks neesminis ir lengvai išgyvenamas etapas, kur nespėsi apsidairyti, o jis jau ir bus praėjęs.
Taip save guodžia dauguma kalinių, kurie gauna panašaus ilgumo bausmę, tik kad nedaug yra nusikaltimų, kur yra nesutrumpinamas ir neaptariamas aštuoniolikos metų terminas, per kurį garantuotai viskas ir beveik visiems laikams pasidaro kitaip, nei buvę.
Geriausios dienos negrįš niekada
Kodėl „visiems laikams“ – juk vaikai užaugs, susitvarkys, iškeliaus, ir tada vėl turėsit gyvenimą patiems sau, ar ne?
Ne. Vaikai greičiausiai tikrai laimingai užaugs, susitvarkys ir iškeliaus, tačiau tada jau jums nebereikės nieko, ko reikia dabar.
Tie dalykai, kurie yra įdomūs dabar, neberūpės. Jūs būsite pavargę ir iškankinti visų tų dalykų, apie kuriuos čia tuojau pakalbėsime, ir praradę sugebėjimą svajoti ir projektuoti ateiti. Depresija, kaip sakė psichologas viename filme, yra nesugebėjimas projektuoti ateities; tai pagal tą kriterijų greičiausiai jums visiems bus depresija. Arba jau yra, jei jūs, skaitantis šį straipsnį, jau spėjote pasiekti tą amžių, kai visi minėti dalykai jau jums yra spėję atsitikti.
Tuomet straipsnis bus jums dar naudingesnis.
Gyvenimas jau nebe jūsų
Suvokimas, kad gyvenimas jau yra ne apie jus, o apie vaikus, ateina pamažu. Taip, laisvo laiko, turimo sau, kiekis pradeda radikaliai mažėti labai staigiai, bet tas ne iškart pasijunta skausmingai.
Tačiau praeina vieneri, dveji metai, ir pradedama pamažu matyti, kad paskutinės buvusios atostogos (atostogos, jų ritmiškumas ir jų nuotraukos yra gyvenimo normalumo rodiklis – jūs tai žinojote, bet niekada apie tai nepagalvojote) ir jų prisiminimai sparčiai tolsta į praeitį, o nieko naujo nėra ir nenusimato. Ateitis nebūtinai miglota – tiesiog ten nieko gero, štai ir viskas. Ir tai aiškiai matyti. Jokios miglos.
Vietoje atostogų vaizdų auga ir didėja nuotraukų gausa apie naująjį šeimos gyventoją. Dabar kiekvienas jo pasijudinimas, žingsnis, perėjimas prie kietojo maisto yra naujojo gyvenimo prisiminimas. Taip kalėjime gyvenama nuo vieno pasivaikščiojimo kiemelyje iki kito pasivaikščiojimo, nuo vienos siuntos iš laisvės iki kitos, nuo laiško iki laiško, nuo giminių vizito iki vizito. Nedidelė prabanga ir menki malonumai, bet imi tai, kas yra, kai nieko kito nėra.
Bandymų pabėgti nuo situacijos būna visokių. Kai gimsta pirmasis vaikas, tėvai bando piniginės pagalba sau įrodyti, kad gyvenimas visai nepasikeitė, kad viskas gerai, ir kad jie toliau kontroliuoja situaciją.
Prasideda nekontroliuojami pirkimai: brangiausias ir išmaniausias vežimėlis (kuriam trūksta tik parkavimo daviklių, kuro įpurškimo ir šildomo vairo bei atbulinio vaizdo veidrodėlių), visokie aparatai, vienu rankenėlės pasukimu susukantys ir supakuojantys į kvepiantį maišelį prikakotas sauskelnes, išimtiniais sutrikimo atvejais dar ir šliaužtukai, papuošti garsių firmų logotipais. Anksčiau tie logotipai buvo ant mamytės rankinės ir ant megztinio, aptempiančio jos stangrų biustą – dabar ji renkasi kuo didesnį krepšį, kur telpa visas kovos amunicijos komplektas, o megztinis pasirenkamas toks, ant kurio mažiausiai atpylusio kūdikio dėmių.
Klinikinės išlaidavimo daugiadienės yra psichologinės gynybos mechanizmas, bandant suteikti prabangos ir pasitikinčios diskrecijos pačiam įkalinimo faktui – lygiai taip pat kalinys daug dėmesio skiria tatuiruotėms: kad jau pataikiau už grotų, tai nors pasirūpinsiu, kad visi žinotų, kad mano buvimas už grotų buvo labiausiai grotuotas ir mano grotos buvo storesnės, negu kitų. Tokios pagerintos, VIP grotos.
Pabėgimų nebūna
Vaiko seneliai kartais pažiūri bamblį (jei seneliai yra iš tų, kurie išleidžia, nes toli gražu ne visi ir ne visada užsiima šitais dalykais) ir išleidžia tėvus į miestą – į restoraną arba į kiną, kur tėvai būna pas save pasidėję mobiliuosius telefonus, į kuriuos baugščiai dirsčioja kas dvi minutes, o gal ir dažniau.
Tie telefonai – kaip bombos su spalvotais laidais ir dideliais raudonai švytinčiais skaičiais veiksmo filmuose: taip, jie suskambės pačiu netinkamiausiu momentu, ir trumpa iliuzija apie grįžimą prie senojo, normalaus gyvenimo sugrąžins prie naujosios kalėjimo realybės: skambina močiutė, Lukutis apsivėmė, o dabar triedžia, o Austėja susipjaustė pirštą, bėga kraujas ir reikia vežti į Santariškes, nes močiutė nevairuoja automobilio. Visiems viso gero, turim jau skubėti.
Kai kada tėvai būna išleidžiami savaitgaliui į kokią trumpą kelionę, ir tada Mantukui, likusiam su močiute, pakyla temperatūra (kaip paaiškėja po dvylikos valandų, tai nelabai smarkiai ir buvo pakilusi, tiesiog močiutė „geriau norėjo apsidrausti“), ir jau tik už kokius pora tūkstančių papildomų litų gimdytojai susipažįsta su skubiu naujų bilietų įsigijimu ir skuba atgal prie savo grandinių ir grotų virbų – vakare sėdėdami oro uoste, laukimo salėje, jie žiūri į kilimą su kramtomosios gumos dėmėmis ir galvoja, kad dabar šiaip jie turėjo gerti vyną Paryžiaus gatvelėje, kaip buvo suplanavę.
Visi šie dalykai yra neatsitiktiniai. Jie – tik prieinami ir įtaigūs priminimai apie tai, kuo pavirto gyvenimas. Ir kuo pavirtote jūs.
Toliau – blogiau
Vaikui pradėjus normaliai miegoti naktimis, tėvams kyla naujos iliuzijos apie tai, kaip galbūt dalelytė gyvenimo jau bus susigrąžinta: na, vaikas pradės lankyti darželį, gal bus auklė, vis kažkas. Nė velnio, žinoma: ikimokyklinio auklėjimo įstaiga, o paskui mokykla, sukuria trigubai daugiau problemų, negu išsprendžia. Mamai darbe karjeros augimui nepadeda (ir trukdyti neturėtų, bet trukdo) ta aplinkybė, kad ji vis dažniau bendrauja su bendradarbiais ir su šefu tik apie tai, kodėl ji pavėlavo, turės anksčiau išeiti, arba kodėl užsitęs jos pietų pertrauka, nes reikės važiuoti dvidešimt penktąjį kartą į polikliniką.
Vaikas pradeda nešti iš lopšelio visas ligas, kurias tik atneša į tas pačias patalpas kiti vaikai, auklės charakteris ir įpročiai pasirodo tokie, kad prieš juos nublanksta baisiausių ir įkyriausių giminaičių zyzimai ir keistenybės, ir nuolatiniai skelbimai mokykloje apie utėles („patikrinkite vaiko plaukus“) pasidaro įprastine vakarinio pokalbio prie stalo tema.
Tie pokalbiai yra atskira tema. Ne iš karto (dažniausiai – tuomet, kai vaikas pradeda lankyti mokyklą) vaikas, kuris anksčiau uzurpavo, rodos, tik laiką ir jėgas, uzurpuoja jau ir intelektinę teritoriją, ir priima už jus socialinius sprendimus.
Nužudytas bendravimas
Pirmiausia, jūs jau bendraujate tik su tais savo draugais, „kurie irgi turi vaikų“. Ne, ne todėl, kad jums būtinai norėtųsi bendrybės su kitais žmonėmis, kurie kenčia nuo lygiai to paties, kaip ir jūs pats. Ne.
Paprasčiausiai daugiau niekas su jumis nebenori bendrauti, nes žmonėms, kurie yra laisvėje, už kalėjimo sienų, visiškai neįdomu klausyti vėl ir vėl, kokia putra jus maitina, koks yra pasivaikščiojimo režimas ir kokius naujus treniruoklius atvežė į įkalinimo vietos sporto salę.
Jus pakenčia tik tie, kurie patys yra skausmingai panašūs į jus.
Ir ilgi vakarai prie vis dar rūpestingai paruoštos vakarienės pavirsta begaliniais svarstymais apie miesto mokyklas ir jų sąlyginius privalumus, ir kiek kas kainuoja, ir kokie trūkumai, ir kaip ir kur paskui reikės stoti mokytis, ir kokie tėvai ten pat leidžia savo vaikus. Ir, be abejo, bus paminėta, kada paskutinį kartą mokykloje rado utėlių, ir apie tai, kieno galvoje tos utėlės buvo rastos: informacija neviešinama, bet kalėjimo šnabždesių paštas susirenka šalutinius įrodymus ir padaro išvadas.
Visas gyvenimas yra tik apie įstaigas, susijusias su vaikais, apie veiksmus, kurie skirti vaikams, apie pirkinius dėl vaikų: visas kitas gyvenimas nebeegzistuoja, jis yra už įkalinimo įstaigos ribų, jis jau seniai pamirštas.
Net ir vėl prasidėjusios atostogos yra tik lukštas: jos renkamos seniai ne pagal smagumą, ne pagal įdomumą, o tik pagal tai, kur bus mažiausiai nepatogu su vaikais. Ką galima kelionėje pamatyti? Koks skirtumas, ką galima pamatyti, jūs priimsite sprendimus pagal tai, kur mažiausia tikimybė vaikui subloguoti nuo maisto ir kur mažvaikiui geriausia bus ropoti ir „turėti kuo užsiimti“, kol tėvai prie baseino išgers vieną kitą kokteilį ir bandys save pačius įtikinti, kad štai jis, senasis normalus gyvenimas, pagaliau grįžo.
Jis negrįžo. Jūs iš esmės esate tik kalinių saviveiklos koncerte įkalinimo įstaigos aktų salėje. Arba jūsų pataisos darbų koloniją aplankė muzikos kolektyvas, ir jūs turėsite pora valandų pramogos Pravieniškėse, kurios tikrai nesupainiosite su garsios grupės pasaulinio turo koncertu kur nors Miuncheno stadione.
Tęsti galima be galo. Nelaisvės formos keičiasi, esmė lieka ta pati. Dar būna transportas, kuris renkamas pagal tai, kaip patogu į jį tvirtinti vaikišką kėdutę ir kiek būtino šlamšto, krepšių su drabužiais ir visokių žaislų galima prigrūsti į automobilį-universalą, kad savaitės kelionė prilygtų tremtinių kraustymuisi. Dar būna vakarai ir savaitgaliai, paversti vairuotojo darbu, vežiojant atžalas po treniruotes, būrelius, užsiėmimus, logopedus, terapeutus, povandeninės jogos mokyklas ir korėjiečių kalbos pamokas. Visko būna. Vienoda tik viena: visa tai jau seniai ne dėl jūsų. Jūs jau pamiršote, kaip ir kas būna dėl jūsų.
Tų visų užsiėmimų reikia, nes privalu turėti kuo pasigirti prieš kitus nuteistuosius, jei paklaus. Pagal tai nustato statusą kameroje.
Jei jau teko nešti kryžių ir ant galvos dėtis erškėčių vainiką, tai tegu mūsų kryžius būna iš pačių prabangiausių medienos rūšių, ir tegu mūsų erškėčiai būna labiausiai veisliniai, ekologiški, su ilgiausiais dygliais, specialiai užsakyti ir atskraidinti iš rečiausių Pietų Amerikos erškėtynų. Kad visi pavydėtų bent jau tų erškėčių.
Tik neapykantos skleidimas?
Dabar jūs sakysite, kad „čia ne visiems taip“. Sakysite: „autoriau, projektuoji savo nevykusį gyvenimą, savo baubus ir savo nelaimes į visus?“. Laukiau šito klausimo.
Visi tie, kas neigia įkalinimą, visi tie, kas sako, jog vaikai yra didžiausias džiaugsmas ir surasta gyvenimo prasmė, iš tikrųjų nemeluoja (nemeluoja ir tie, kas tai pagalvoja tik retkarčiais).
Iš tiesų tai yra nieko daugiau, tik gynybos mechanizmas, Stokholmo sindromas, prisirišimas prie savo skriaudiko ir parodomoji reakcija, drąsus veidas ir šypsena tokioje situacijoje, kur mažiausiai už viską norisi šypsotis – tačiau dažnai tas noras save įtikinti būna toks stiprus, kad juo patikima visiškai ir kartais iš autohipnozės neišlipama ilgus metus, ir taip atsiranda portalų „Supermama.lt“ skaitytojos ir autorės ir mamos sektančių veidais, tikrai nieko aplink save nematančios, išskyrus tarnystę vaikams – kuri dažniausiai tęsiasi ne iki vaiko pilnametystės, bet iki paskutinio atodūsio, nes šioje juvenalinės justicijos sistemoje už gerą elgesį įkalinimo vietoje bausmė ne sutrumpinama, o prailginama arba keičiama įkalinimu iki gyvos galvos.
Nesakykit, kad nepatiko straipsnis. Jei nesutinkate, jūs esate gilesniame neigime, nei patys sau leidžiate pripažinti.