Masinė emigracija iš Lietuvos (evakuacija, deportacija – kaip kam labiau patinka) mirė ir yra palaidota. Nepaisant to, apie ją, kaip apie gyvą, niekas neuždraus šnekėti, ir šnekės daugelis: nuo politikų, kuriems tai patogus ir garsus būgnas, iki nevykėlių, kurie sako, kad jau tuoj balsuos kojomis, nes jų niekas neįvertina.
Ekonomistas Nerijus Mačiulis patvirtino tai, ką daugelis matė gyvenime nemoksliniu, bet labai aiškiu būdu: bendruomeninėje šalyje, kur visi visus pažįsta, labai aiškiai galima pastebėti, kiek artimųjų pasirinko išvykimą iš šalies, kiek artimųjų grįžo, ir palyginti skaičius su tuo, kas buvo matyti prieš metus ar dvejus.
Žinoma, oficialūs skaičiai apie grįžtančius nėra tikslūs – bet lygiai taip pat nėra tikslūs ir skaičiai apie išvažiuojančiuosius, ir niekada nebuvo. Šiais laikais bent jau yra privalomojo sveikatos draudimo rodiklis: tuomet, kai 2004 metais atsivėrė legalioji ES darbo rinka kai kuriose Europos šalyse, nė tokio neturėjome.
Žinoma, galima ir sumažėjusiais skaičiais baisėtis, niekas neuždraus. Ekonomistė Aušra Maldeikienė šiandien rašė, pasipiktinusi tuo, kad 15 tūkstančių per metus įvertinama kaip nedidelis skaičius: girdi, „į Sibirą vežė didesnėmis kolonomis“.
Čia kalba ne tik apie cinišką gretinimą (darbo jėgos laisvas judėjimas prilygintas prievartiniam gabenimui, tikrai vergovei ir tikrai mirčiai), kurį pati A.Maldeikienė turėtų prisiminti negailestingai sudirbinėjusi, kai dizaineris Juozas Statkevičius palygino „Snoro“ banko nacionalizavimą su Sovietų represijomis. A.Maldeikienė visgi ne violetinio patvorio gyventoja, kad lygintų „mergaitės grobimą“ su 1991-ųjų sausio 13-ąja. Nesolidu.
Čia ir apie tai, kad kai nori muštis, lazdą visada rasi, o kai nori skųstis, tai visuomet rasi kokių nors nelaimėlių, kurių bus galima pagailėti ir apkaltinti valdžią. Suprantu, emigracijos pasaka buvo toks patogus, dramatiškas, spalvingas ir liaudiškas pasakojimas apie žmogėdrų valdžios patyčias iš vargšų žmonių, kad tiesiog gaila ją atiduoti, kaip vaikui mėgstamą žaisliuką: nutrintą, apkramtytą, bet tokį niekada nepavedantį.
Dar gerai, kad ekonomistė neprisijungė prie budinčio interneto komentatorių choro apie tai, kad šie skaičiai falsifikuoti (žinoma, o kaip gi kitaip – visi skaičiai, kurie sako ką nors gero, yra falsifikuoti, valdžia net savaitės dienas nepastebimai sukeičia, kad paprastam žmogui tik būtų blogiau; o klano specialistai net horoskopus perstumdo, kai reikia).
Apie mažėjančią emigraciją kalbančiuose liaudies komentaruose (angliškuose interneto šaltiniuose šiuos interneto gyvius vadina geru žodžiu: „komentariatas“, iškart įsivaizduoji suplėkusią, apšepusią, nutysusiais megztiniais prie kompiuterio prakaituojančią vargo nomenklatūrą) gausu ir tobulo, gryno, neatskiesto kliedesio.
„Niekas nebevažiuoja, nes visi darbingi jau išvažiavo.“
Žinoma. Augančią ekonomiką ir biudžeto pajamas užtikrina pensininkai, kūdikiai ir benamiai valkatos. Jie vairuoja ir visus automobilius, ir užgrūda visas parduotuves.
Tai, kad mes lengvai neatiduosim mylimo baubo, yra dėsninga. Kiek šimtmečių praėjo po Lietuvos krikšto, o mes dar ne neatsisakome kai kurių pagoniškų papročių. Lietuva jau pora dešimtmečių laisva, o dar yra žmonių, kurie, paklausti, kuo vardu, neužsikirsdami pirma pasako pavardę, o paskui vardą, ir dar tėvavardį. Inercija yra didžiulė.
Todėl Nerijui Mačiuliui dar ilgai teks priminti žmonėms faktus.
Kaip numirusi žvaigždė dar daug metų matoma iš žemės, nes jos šviesa tebekeliauja, taip nelaimingus protus dar ilgai jaudins pilnaties pasaka apie emigruojančią Lietuvą.