Leonidas Donskis, Europos Parlamento narys ir kažkada buvęs šviesus žmogus (nors ir su unikaliai zanudnu tonu) eilinį kartą aiškiai pademonstravo visą tolerancijos ajatolų ir multikultūrinės darnos apologetų tragizmą ir apsimetėliškumą.
Arogantiškas ir nykus, bubenantis pono Donskio atsakymas “Delfyje” Romui Sadauskui-Kvietkevičiui, aiškiai ir suprantamai parašiusiam, kad “Po pirties žiūrėjimas tolygus gėlių dėjimui ant stalinisto kapo” buvo pasitiktas pergalės cypsmais tolerancijos ir savim patenkinto kairumo apologetų lageryje.
Mat lagerio gyventojai jau kurį laiką jautėsi, kad publikos simpatijos kaip ir toli gražu ne jų pusėje: tokie straipsniai, kaip Romo, arba mano kuklus paaiškinimas “Mėgstate rusų kiną? Tada aš nemėgstu jūsų.“, rinko šimtus laikų ir šierų bei dešimtis tūkstančių skaitytojų, o jų tupogolovos iniciatyvos su priešų sąrašų sudarinėjimu kėlė tik juoką, kaip pastebėjo Z.Piwacijus.
Dabar tipo Leonidas Donskis mums visiems atsakė, ir mes turėtume sėdėt akis panarinę: net, suprantate, Europos Parlamento narys mums paaiškins, kad rusišką kiną žiūrėti sveika ir gražu ir niefig čia kabinėtis.
Ogi ne. Leonidas Donskis tik dar kartą parodė, iš kokio molio drėbta visa tolerantų kompanija: nuo Nidos Vasiliauskaitės iki Justino Žilinsko ir viso kito leftinio mokytų ir pusiau-mokytų (bet neišvengiamai neišmokytų, o jei išmokusių, tai blogus dalykus) moralinių marozėlių susibūrimo.
Jie visi turi absoliučią pagarbą jūsų nuomonei ir jūsų skoniui, jeigu tik jis yra pakankamai kairuoliškas, labai multikultūrinis ir tinkamai minkštakūnis. Kitaip jums tuoj pritaikys kitas taisykles.
Šlykščia arogancija drėbęs Romui Sadauskui-Kvietkevičiui apie “nenusisekusį šiaip jau kartais įžvalgaus autoriaus tekstą” (kai iš Romo jam reikėtų pasimokyti gero rašymo ir apie tai, kaip miauksinčiu tonu nevynioti snarglių ant kūloko), Leonidas Donskis pratęsė mintį, dėliodamas iš neišsimiamos savo mentalinės bibliotečkos rusų klasikos žemčiūžinas.
Kad Donskis ir jo ideologiniai tovariščiai operuoja kitu dažniu ir nesusikertančiose su mumis plokštumose, liudija ir priminimas apie rusų autorių disidentavimą, protestą prieš sistemą ir dar turbūt kokį nors tarybinės santvarkos pašiepimą, ir dar pabaksnojimas, kad štai ten “ilgai drausta Marinos Cvetajevos ir Belos Achmadulinos poezija”.
Pirmiausia, poezijos draudimas neįrodo jos meninės vertės, o antriausia, Romas Sadauskas-Kvietkevičius ir aš rašėme, pirmiausiai galvodami apie žiūrovą, kuris Cvetajevos poezijos neatskirtų nuo Vierkos Serdiučkos dainų tekstų. Debilui-žiūrovui, kuris sudaro didelę auditorijos masę, reikia ne pasirinkimo laisvės, o griežto nurodymo, ką jam galima žiūrėti.
Karvei ganykloje irgi niekas neduoda pasirinkimo laisvės, kur jai, suprantate, norėtųsi eiti: yra aptvaras, gal ir su elektra, kad keturkojė suprastų. Tie, kas junginėja kanalus nuo vieno rusiško sportloto prie kito ogonioko, irgi yra reikalingi paprasto išaiškinimo.
Nes vienas dalykas liko nepaminėtas: stuburą ir išsilavinimą turintys žmonės, tokie kaip mano draugai, gali be jokio pavojaus nors vien rusiškus filmus žiūrėti: mums nepakenks. Aš žinau, man nepakenkė, nors aš daugelį jų mačiau. Bet mes ne apie save galvojam, o apie tuos, kam reikia pagalbos.
Leonidas Donskis rašo: “Norėčiau, kad man būtų palikta teisė niekam nesiaiškinti ir blogai nesijausti, jei aš noriu imti ir kartas nuo karto pasižiūrėti Sergejaus Eizenšteino „Aleksandrą Neviškį“ ir „Ivaną Rūstųjį“, Alberto Kalatozovo „Skrenda gervės“, Georgijaus Danelijos filmus ir Aleksandro Ptuško „Baubą“ bei jo ekranizuotas rusų liaudies pasakas.”
O va čia jau sunkiau, pone Donski. Aiškintis neprivalu, nebent pats norėtumėt (taip pat ir savo tėvišką aroganciją galit pasilikti sau, nes ne vaikų darželiui kalbate; mes su jumis, kaip čia pasakius, fondų lėšų kartu neįsisavinome, taip kad filtruokite toną); o štai blogai pasijusti jums visgi teks.
Ir jums, ir į jums panašiems priminsime apie tai, ką manome apie jūsų bestuburį susitaikėliškumą ir moralinį reliatyvizmą – kiekvienu patogiu atveju.
Jūs turite laisvę žiūrėti ir mėgti visas savo murzilkas, pone Donski. Mes turime teisę turėti ir reikšti nuomonę apie jūsų pomėgius, net jei nuo to jūs pasijusite nepatogiai.