Arnoldas Lukošius, iš Fojė, Šiaurės Krypties (kurią įkūrė mano kursiokai iš Statybos Technikumo, kur mokiausi su jais architektūrą, Kristijonas Vildžiūnas ir Zigmas Butautis, ir dar trečias kursiokas, Regimantas Rukas, tenai irgi grojo, tai štai taip aš susijęs su geriausiais*), LT United, Lietuvos Ryto ir dar daug kur buvo laidoje ir mes atsipalaidavę prašnekėjom visą laiką, nes tokia yra mano laida.
Laidai artėjant prie pabaigos ir mums persijungus į pertraukėlę, paklausė, tai gal mes pašnekam ką nors į temą. Tai, sakau, čia viskas į temą. Iš kur kilęs, kaip įgavo įgūdžius nuo statybininko ir radijo elektroniko ir kaip pasidarė tokiu, koks yra.
Nuostabios kartos nuostabus žmogus – vienus metus pasimokęs fizikos (net aš ilgiau aukštojoje mokiausi), darantis viską iš eilės, ir vienas iš to elito, kurio niekas neklausia diplomo, nes jo visiems reikia. Jis galbūt negaus didelės pensijos iš valstybės, bet kas jam – jis niekada nenustos dirbęs.
Man patiko pakalbėti dar ir apie temą, kuri yra išsiplėtojus kaip tu neklausk. Kai mane nori įžeisti, sako, “visų galų meistras“. Lietuviui kumečiui tai atrodo baisus įžeidimas. Kai pradėjau rašyti spaudoje, man aiškino, kad aš ne žurnalistas, todėl rašyti apie politiką negaliu. Kai pradėjau rašyti apie maistą, tai pradėjo aiškinti, kad ne virėjas. Kai vėl parašydavau apie politiką ir socialinius reikalus, tai sakydavo, tu gi kotletų aprašinėtojas. Lietuvos glušpetris visada, visada ras kaip tau pasakyti, kad tu netinkamas. Nes jie visi dažniausiai labai daug kam tinkami (ir būtent todėl dirba už pašalpą arba minimumą, būtent dėl to).
Tai aš nuo to laiko stengiuos kuo daugiau rašyt apie viską, ir ypač džiaugiuos, pavyzdžiui, kai rašau kartą per mėnesį Lietuvos Ryte apie architektūrą ir urbanistiką. Nes, kaip sakoma, užsi***kit grabais. Tą nukaršusių iguanų šutvė turi būti lodoma kuo dažniau, tada, su Dievo pagalba, jie visi greičiau nudvės. Čia toks lyrinis nukrypimas.
Lukošius irgi minėjo – taigi taip, čia “muzikantai į Seimą atėjo”, obože, kaip galima. Kai ateina mažaraštė kolūkio buhalterė į parlamentą, tai nieko baisaus, bet neduok Dieve, muzikantas.
Kai pagalvoji, juk visada taip ir buvo. Dar nuo Landsbergio laikų. Vytautas Landsbergis – muzikologas, Andrius Kubilius – laborantas, Ingrida Šimonytė – buhalterė, Dalia Grybauskaitė – partškola, dabar va išrinko Gabrielių Landsbergį, tai jis “anūkas”, o Antanas Guoga – kartiožnikas. Visi tai rašantys visada yra žymiai aukštesnio lygio specialistai.
Tai karočie mes taip pasidrabstėm nuoskaudom ir baigėm laidą linksmom gaidom. Arnoldas Lukošius buvo džiaugsmas ir privilegija.
Tiesa, ten kai kalbėjom apie maikes, tai daugelis domisi, kas ten tiksliai pavaizduota ant mano maikės iš Islandijos, atsivežtos gal prieš gerus dvylkika ar daugiau metų**. Tai va prašom jūsų benefitui stambiai ta nuotrauka pateikta. Bet koks panašumas į kokias nors žymias figūras yra atsitiktinis.
Islandijos troliai. Aš iš ten kilęs.
Visas laidos įrašas, taip pat gi ir video, yra čia.
—
* Dar Salomėjos Nėries mokykloje aš mokiausi vienoje klasėje su Nacionalinės premijos laureatu Daumantu Matuliu, buvusiu Seimo nariu Jonu Čekuoliu, “Valstybės” redaktorium Eduardu Eigirdu ir baro Špunka savininku Paulium Arėška, to name but a few. O ką pasiekėte jūs?
** Tai buvo nuostabi kelionė. Pradžioje, tik išsinuomojęs oro uoste automobilį, pagalvojau, kad pamečiau pasą. Buvo penktadienio rytas, o man jau pirmadienį reikėjo skristi atgal ir paskui antradienį skristi iš Londono į Taliną, ir aš įsivaizdavau, kas man bus be kelionės dokumento: grįžimo popierį būtų davusi nebent Danijos ambasada Reykjavike. Paskui radau tą pasą ant automobilio grindų. Ir kai važiavau iš Keflaviko oro uosto į Reykjaviką per baltąją naktį ir lavos laukus be augmenijos, grojo radijo stotis Lett FM (kas yra jų kaip ir toks islandiškas M-1 Plius) ir buvo Shania Twain Looks Like We Made It, tai nebūtų ypatingai kažin koks pasirinkimas, nes šmalcas toks kad neduok Dieve, bet tada labai gerai skambėjo. Tarp kitko, pastebėkit, kaip Šanaja taria “Looks laaahk we made it”, kaip kokia kaimietė.