Linksmas pašnekovas ir mąslus vedėjas.
Gabrielius Landsbergis yra karšta tema, ir karštesnė žmogiškųjų vertybių prasme, o ne politikos, nors jis išgarsėjo būtent išrenkamas į Europos Parlamentą. Pirma atsidūrė aukštai sąraše, paskui jį reitingavo žmonės, ir buvo išrinktas.
Varguoliai mato viskame šitame du aspektus, kurie yra susiję:
(1) Čia viskas todėl, kad jis Vytauto Landsbergio anūkas, ir jį įtaisė į šiltą vietą;
(2) Jaunuolis praktiškai gavo viską, apie ką galima svajoti ir ko galima norėti, nes oh my God koks yra EP darbas, kokia alga ir kokios socialinės garantijos, tūkstančiai per ausis lenda.
Tai apie šituos tada abu.
Pirmiausia, kad jis yra Vyt.Landsbergio anūkas, ir dar su tokia pačia pavarde “Landsbergis”. Kažkas turi būti Vytauto Landsbergio anūku, ir jam tai teko. Tai nei nuopelnas, nei prasižengimas. Kiekvienas mūsų gauname iškritusias kortas gyvenime – kilmė, gimimo vieta, kalba, genetiniai duomenys – ir kiekvienas esame laisvas daryti su jais tai, ką norime.
Nėra morališkai atgrąsu gyventi su tuo, ką davė gyvenimas, nesiskundžiant ir neapsimetinėjant.
Aš, pavyzdžiui, nesiskundžiu ir neapsimetu, kaip man neteisingai išpuolė tokia privilegija, kad namuose, kur aš augau, buvo turbūt penkis kartus daugiau knygų, negu vidutiniuose LTSR gyventojo namuose, ir kad televizorių gaudavau žiūrėti turbūt rečiau, negu eiti į Dailės parodų rūmus (dabar ŠMC), ir kad tėvai mane sugebėjo įkišti į Salomėjos Nėries mokyklą, kuri nepriklausė pagal gyvenamąją vietą ir kuri tais laikais buvo labai geras bilietas į sėkmę gyvenime. Ir kad mane išgrūdo mokytis architektūros, kai man buvo 15 metų, į tuometinį Statybos Technikumą, nors galėjo leisti toliau sėdėti vidurinėje. Man visa tai buvo parankios kortos. Bet čia ne apie mane.
Gabrieliui Landsbergiui irgi buvo parankių kortų gyvenime, ir jis lošė jomis, kaip išmanė (manau, kad jei būtų nusitaikęs tik į nerūpestingą finansinį gerbūvį, tai tikrai būtų daugiau ir sočiau pasidaręs sau gyvenime, negu dabar).
Visi, kas jam prikaišioja, kad jis nuėjo į politiką, sakykite: o ką jam daryti? Nusišalinti nuo to, ką jis nori veikti, ir eiti vairuoti autobuso, kad nebūtų regimo moralinio konflikto? Taigi ir tai nepadės, net jei ir vairuotų autobusą, jūs sakytumėt, kad jis autobusą geresnį gavo ir grafikus geresnius, nes jis Landsbergio anūkas. Kitaip nebūtų.
Antras dalykas. Jei jums atrodo, kad europarlamentaro darbas, kur keleriems metams gauni nemažą atlyginimą ir visokių pribambasų kaip skrydžiai verslo klase ir viešbučiai ir kokie nors dar taksi važinėjimai, yra svajonių išsipildymas, tai tokios jūsų ir svajonės. Kai žmogus vos kvėpuodamas kalba apie Europos Parlamentą, tai labai daug pasako, koks miserable to žmogaus gyvenimas. Net gėda aiškinti.
Atvirkščiai, mano giliu įsitikinimu, Gabrielius Landsbergis buvo labiau reikalingas konservatorių partijai, negu jam reikalingas tas postas. Kodėl? Aš paaiškinsiu.
Kiekvienai partijai reikia jaunų, patrauklių, patikimų ir galinčių paskui save vesti rinkėjus veidų. Jų ne taip daug. Gabrielius Landsbergis tam labai tiko, ir dar su pavarde, kuri yra prekės ženklas.
Ką gauna jis? Darbą, kuris realiai yra politinių dinozaurų ir pensininkų karšykla (su visa pagarba jaunesniems ir labiau energingiems žmonėms, kurie ten patenka). Kai baigsis Gabrieliaus Landsbergio kadencija, jis grįš Lietuvon, mažai žinomas čia (mažiau, nei galėtų būti), neturėdamas reikiamo užgyvento svorio ir įtakos, taip pat ir partijos narių slapčia matomas ir vertinamas, kaip toli buvęs (“kol tu ten atsipūtinėjai, mes čia darbus dirbom”) ir todėl negalintis aiškinti.
Jam jau bus arti 40-ties, ir situacija nebus iš pačių geriausių: į municipalinio lygio politikus jam jau bus per smulku eiti ir nerekomenduojama, o į Seimą dar nežinia kaip čia gausis, ar nebus priekyje daug tokių, kurie visai nenorės jam užleisti vietos.
Tai kur čia ypatingas gerumas, sakykit jūs man?
Gabrielius yra selfie ir Instagramo kartos atstovas, todėl jau nuotrauka spėjo ir pablukti.
Gabrielius Landsbergis šiandien buvo pas mane Žinių Radijuje, ir kalbėjomės apie viską, taip pat ir apie jo buvimą anūku.