Clik here to view.
Filmas vadinasi “Chef”, lietuviškai plakate parašyta kitaip, na, bet jūs supratote
Šefas ant Ratų. Virtuvė Los Andžele (Chef), 2014. Scenarijaus autorius ir režisierius Jon Favreau. Vaidina: Jon Favreau, Sofía Vergara, John Leguizamo, Scarlett Johansson, Oliver Platt, Bobby Cannavale, Dustin Hoffman, Robert Downey, Jr.
Žinote, kas yra maisto pornografija? Tai toks maisto vaizdavimas fotografijoje ar kine, kai žiūrovui kyla absoliučiai nenumaldomas noras eiti prie šaldytuvo arba paskambinti ir užsisakyti picą (tose šalyse, kur į namus atvežama pica yra skanus dalykas, taigi, ne Lietuvoje). Geri maisto vaizdai – tokie, kad, rodos, jauti šnervėse kepamos mėsos kvapą – kuria suvartojamą ir malonų turinį net ir tuomet, kai ten nėra jokių kitų meninių privalumų.
Lengva komedija apie užsispyrusį šefą Los Andžele, apsmaigstyta pirmojo ryškumo aktoriais-žvaigždėmis, yra lengvai žiūrima ir nevarginanti, nepaisant paprastučio, schematiško siužeto ir tingiai parašytų, lengvai prognozuojamų dialogų. Už viską galima dėkoti maisto vaizdams: kai tik veiksmas pradeda atsibosti, gerai parodytas, skaniai apšviestas gaminamas maistas nubraukia visą poreikį galvoti, ir meninis vertinimas užleidžia vietą seilėtekiui.
Siužetas paprastas: nervingas šefas Carl Casper (didelio lokio pavidalo Jon Favreau), dirbantis restorane pas diktatorių-savininką (Dustin Hoffmann nepriekaištingai atlieka mažytį vaidmenį, o ko jūs tikėjotės) išeina iš darbo po blogos restorano apžvalgos ir apsikoliojimo restorane su garsiausiu miesto maisto kritiku (kurį galėčiau vaidinti aš, tačiau manęs šiuo atveju nepakvietė, todėl jį šiame filme vaidina Oliver Platt). Skandalą nufilmuoja restorano lankytojai, ir jis tampa interneto sensacija.
Prispaustas nelaimingo asmeninio gyvenimo po skyrybų, nelygaus bendravimo su dešimtmečiu sūnumi, šefas imasi radikalaus posūkio gyvenime, gauna iš buvusios žmonos buvusio vyro (Robert Downey, Jr) virtuvę ant ratų, ir pradeda miestuose ir paplūdimiuose pardavinėti skaniausius įsivaizduojamus kubietiškus sumuštinius, keptus ant grilio ir rodomus filme taip, kad norisi užpilti kečupo ant distancinio valdymo pultelio ir jį suvalgyti su sūriu ir paprikomis.
Carl Casper keliauja po Ameriką kartu su sūnumi ir pagalbininku iš buvusio restorano (aktorius ir sėkmingas stand-up komikas, John Leguizamo, išsiskiriantis meksikietiškos tematikos plėtojimu savo komedijų klubų tekstuose – jis ten sudirbinėja vadinamus šlapiangurius, wetbacks, meksikiečius, pardavinėjančius apelsinus prie greitkelio), ir gyvenimas pasisuka.
Clik here to view.
Visi tie šefai yra apsileidę ir tik juokiasi, tik juokiasi.
Filme yra ir kitų žinomų aktorių, įkištų be jokios priežasties: Scarlett Johansson (restorano administratorė, nuo kurios šiek tiek svaigsta šefas, bet ši potemė niekur nenueina), ir Bobby Cannavale, šefas-pagalbininkas restorane, žiūrovų gerai žinomas kaip sicilietis psichas Gyp Rosetti iš serialo Sausasis Įstatymas (Boardwalk Empire), kuriam noras žudyti kyla taip pat lengvai, kaip kitiems kyla noras rūkyti.
Abu šie aktoriai filme veikia nežinia ką, kaip ir Sofia Vergara, vaidinanti Inez, šefo buvusią žmoną, kuri iš esmės vaikšto, gražiai atrodydama ir žiūrovui įsimenanti stereotipiniu ir kokčiu kolumbietišku akcentu, nuo kurio norisi užsibarstyti ausis kokainu. Pasaulio kinematografe, iš visų aktorių, už ją baisiau skamba tik Penélope Cruz (jos šiame filme nėra) – pastaroji ispanų aktorė galėtų per savo 40 gyvenimo metų išmokti normaliau tarti angliškai, nes šiuo metu jos tarimas yra baisesnis, nei Budulio lietuviška šnekta.
Filmo siužetas yra banalesnis, nei anekdotai, spausdinami šeimininkių savaitinių žurnalų paskutiniame puslapyje, o idiotiškai plėtojama socialinių tinklų tema lengvai sutampo savo lėkštumu. Šefas, suprantate, net nežino, kas yra Twitter, ir per tai prisidirba bėdos, viešai koliodamasis su maisto kritiku, tačiau tik pagalvokite, mažasis sūnelis tai viską sugeba daryti ir telefonu, ir planšete, ir jis padaro savo tėvo naujam sumuštinių verslui tokią sklaidą internete Amerikoje, apie kokią svajoja kiekviena picerija Lietuvoje – visiškai nemokamai dešimtys tūkstančių sekėjų, bože moj kokia sėkmės istorija, ir viskas nemoka; puiki pasaka patikliesiems.
Dialogų kokybė varijuoja tarp vidutiniškos ir blogos. Prasčiausiai skamba pats Jon Favreau. Problema čia yra tokia, kaip ir Woody Allen‘o filmuose, kuriuos pats režisierius rašo ir pats juose vaidina. Kai scenaristas, aktorius ir režisierius yra vienas žmogus, tai jo paties vaidybos ir tekstų nėra kam patikrinti, užsukti ausį ir sustabdyti. Tarp aktorių labai madinga bandyti režisuoti: kai tik pasidarai labai garsus kaip vaidintojas, tai pradedi įsivaizduoti, kad daug matei režisieriaus darbo ir viską gali padaryti ne blogiau nei jis.
Būtent dėl to Favreau personažas skamba kaip Woody Allen‘o personažai: neurotiškas ir nesustabdomai košiantis iš savęs erzinančią verbalinę srovę, aplinkinių neklausantis ir visiems primenantis apie kurį nors bendradarbį arba giminaitį, kuris yra nenutildomas ir kuris visą gyvenimą girdi tik save patį. Tokie personažai paskui stebisi, kodėl jiems sunkiai sekasi bendravime su aplinkiniais ir juos ne visi mėgsta. „Tubūt jie man pavydi“, galvoja jie.
Man, kaip maisto kritikui, labai autentiškas (ir nuo to ne mažiau idiotiškas) pasirodė šefo protrūkis apie tai, kaip štai tas prakeiktas kritikas, kuris nieko nedaro, tik ėda ir rašo, savo neišmanėliškais paistalais griauna restoranų personalo gyvenimus – “juk jie taip stengiasi“. Šefas patogiai pamiršta, kad bloga apžvalga atsirado ne dėl netinkamo maisto, o dėl to, kad restorano savininkas išprievartavo virtuvę kritiko apsilankymo dieną patiekti seną ir patikrintą, bet nudrožtą meniu. Kadangi savininko aploti negali, tai atsiima maisto kritikas. Tai tipiškas elgesys žmogaus, kuris grįžęs namo spiria katei, nes jį darbe apstaugė viršininkas. Taip elgiasi nevykėliai, silpnieji ir menkystos, ir būtent tokį vaidina Favreau.
Gerai žinau, kaip mane internetuose kočioja blogai įvertinti šefai ir kai kurie savininkai, kurie dar ir neblaivūs būdami kabinėjasi prie manęs sostinės baruose („kada vėl ateisi, turėsi viską bandyt iš naujo, aš tau įrodysiu, kad tu neteisus“). Taip, kalbu apie tave, „Druskos namų“ savininke. Mane aploti galima daug kartų, bet nuo to jūsų restoranams geriau nebus. Vis tiek mano žodis paskutinis, kaip ir šioje filmo recenzijoje.
Filmas Šefas tinkamas kaip lengvas vasaros pasižiūrėjimas (ir, pagaliau, kas paskutinį kartą matė kokį nors gerą ir solidų Holivudo filmą, išleidžiamą į rinką vasarą?), ir dailus maisto rodymas užtikrina malonumą žiūrovui. Žiovauti neteks. Prisiminti irgi vargu ar bus ką.
—
Filmo pristatymas vyks birželio 26 d. 19 val. restorane „Drama Burger“ Vilniuje. Vakarą ves A.Užkalnis – svečiai bus vaišinami pagal jo receptą paruoštu burgeriu. Likusieji gyvi gaus kvietimus į filmo peržiūrą.