Girto drakono kaimynystėje – kaip išgyventi?

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Daugelis bijo, kad Rusijai nusigręžus, liksime vieniši, it per šaltą lapkričio lietų

Verslo Klasė

Parašiau antraštę (o aš visuomet pirmiausiai parašau antraštę, ir tam yra priežastys – jei iš pradžių sugalvoji ją, tai ji programuoja visą straipsnį; be to, jei negali sugalvoti antraštės, tai ženklas, kad ir straipsnį rašyti pats esi nepasiruošęs) ir pagalvojau, kad čia labai nevykęs žodis „išgyventi“. Ir kad jį rašydamas, prisidedu prie nesusipratimo skatinimo.

Žiūrėkite, kaip yra. Daugelio anglų kalba leidžiamų kelionių vadovų pabaigoje yra skyrius, kuris dažnai vadinamas Survival Guide (išgyvenimo vadovas) arba kaip nors panašiai, svarbu, kad tik nebūtų pamirštas pats žodis „išgyvenimas“. Tai praktinės informacijos skyrius, kuriame kalbama apie transportą, viešbučius, pinigų keityklas ir maistą – skirtingai nuo likusios vadovo dalies, kurioje pasakojama apie bažnyčias ir kitokius akropolius. Tačiau pavadinimas tam skyriui visuomet būna toks, lyg būtų kalbama apie specialiųjų pajėgų karių įgūdžius dykumoje, pelkėje arba kitokioje vietoje, menkai pritaikytoje išgyvenimui: gal apie tai, kaip savaitę galima misti tik varlėmis ir kerpėmis, arba kaip balą vandens padaryti geriama, dezinfekavus ją trimis arbatiniais šaukšteliais dyzelino.

Čia ir yra pagrindinė to pavadinimo problema: savaitgalį Barselonoje bandoma prilyginti karo užduočiai nevaldomose Pakistano teritorijose, kur neteisingas žingsnis į kairę ar į dešinę gali reikšti mirtį, ir kur žmogaus gyvybė tekainuoja tiek, kiek šautuvo šovinys. Taip skamba geriau. Bet tai netiesa. Maža to, tai nereikalingai sureikšmina kelionių vadovų skyriaus reikšmę. Pamažėle pradeda atrodyti, kad jei nesilaikysi tų rekomendacijų, tai tada jau viskas, amba, gyvenimas baigtas.

PASIRINKIMO NĖRA?

Pasirinkimo nebuvimas – ir nelaiminga baigtis bet kuriuo kitu atveju – yra neišvengiamai ir privalomai pateikiama malda, kadangi be jos visas didysis mitas pasmerktas griūti.

Tikėjimas pasakos naratyvu laikosi ant apokalipsės baubo: jei pastarojo nelieka, pančiai nukrenta.

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Niekas nenori jaustis paliktas ir vienišas. Tik vienai atramai nukritus, atsiras kita.

Apie kokį mitą kalbame? Pavadinkime jį „liūto ir ūsų istorija“. Arba „erzinamos meškos“ priežodžiu.

Šiandien ne vien verslininkas Vilius Kaikaris, pakvietęs paslaugiai atsukti Rusijai ne tik antrą žandą, bet ir abu pasturgalio žandus, ir dar juos paslaugiai praskėsti, kad Kremlius galėtų patogiau pamylėti nuolankiuosius (jei jums nepatiko ši analogija, tai prašau atleisti, bet ji ir nebuvo sumanyta kaip jaukus pakutenimas; garantuoju, šarvuočiai gatvėse ir privaloma tarnyba Rusijos Federacijos karinėse pajėgose jums patiks dar mažiau), bet ir kiti kviečia būti mažesniais už aguonos grūdelį.

Girdi, jei rusai supyks, tai nepirks mūsų sūrelių ir sviesto, ir galėsim tuos savo pabūklus sviestu tepliotis, nes nebus tą sviestą daugiau kur dėti. Nustebinsiu poną Kaikarį ir kelis šimtus tūkstančių galvojančių taip pat, kaip jis: gyvulinės kilmės riebalai, taip pat ir sveistas yra menkai tinkami šaunamųjų ginklų ir kitų mechanizmų priežiūrai. Apie tai žinojo visi, kas skaitė Lewis Carroll‘o Alisą stebuklų šalyje: Pamišusio Skrybėlininko laikrodis sustojo būtent dėl to, kad Zuikis Paikis bandė tepti mechanizmą sviestu.

Šiame bauginime yra dvi esminės problemos, pradėsiu nuo antrosios. Tarkim, rusai tikrai nebepirks sviesto ir grietinės iš lietuvių. Ir kas tada bus? Nugrius dangus? Lietuvių lauks alkana mirtis?

ALKANOS MIRTIES VIS TIEK NEBUS

Net patys bailiausi ir labiausiai isteriškai nusiteikę individai, kartais politiškai nekorektiškai vadinami „išgąsdintomis moteriškėmis“, jei paprašai jų vizualizuoti, kaip visa tai iš tikrųjų atrodys, greitai ir noriai pripažįsta, kad vargu ar ištiks Apokalipsė, greičiausiai todėl, kad niekada panašiais atvejais neištikdavo. Čia labai tinka nemokslinis paaiškinimas „viskas kaip nors išsispręs“ (arba „galų gale viskas bus gerai, ir jei nėra gerai, reiškia – dar ne galas“).

Netolimos praeities patirtys rodo, kad nerimas dėl greitos ir neišvengiamos griūties, netekus vienintelio maitintojo (o Rusija dabartiniu atveju yra matoma kaip pagrindinė ir nepakeičiama maitintoja) niekada nepasirodė pagrįstas. Net jei tas nerimas buvo artikuliuojamas, paaiškinant skaičiais arba „faktais“. Žmonės šiaip prideda prie savo teiginių žodį „faktas!“, dar ir su šauktuku, tik todėl, kad pats teiginys savaime neįtikina ir nėra labai panašus į tiesą – lygiai taip pat, kai žmogus yra nuoširdus, jis vargu ar pridės „tikrai, nemeluoju, garbės žodis“.

Prisiminkime tuometinio Lietuvos komunistų partijos pirmojo sekretoriaus Algirdo Mykolo Brazausko kartotus skaičiavimus apie tai, kad Lietuva negali būti nepriklausoma nuo Sovietų Sąjungos, nes vien energijos ištekliams pasaulio rinkoje pirkti reikėtų 15 mln. dolerių per dieną. Penkiolika milijonų dolerių! Ir kiekvienam savamoksliui ekonomistui kaip man pasidaro aišku, kad tokių pinigų Lietuva niekada neturėjo ir neturės, ir turėti negali, todėl, na, niekaip be Sovietų Sąjungos neapsieis.

(Panašiai, kažkada buvo suskaičiuota, kad nėra įmanoma pastatyti garlaivio, kuris perplauktų Atlantą, nes laivas, gebėsiantis plukdyti tiek anglies, kiek jos pakaktų kurti katilams, paprasčiausiai negali būti pastatytas.)

Dar, jei atsimenate, buvo įrodinėjančių, kad narystė Europos Sąjungoje yra tiesus kelias į šalies bankrotą, nes mūsų ūkininkai niekada negalės konkuruoti su ES senbuvių ūkininkais, kurie užvers mūsų rinką pigiais pomidorais ir obuoliais, ir mes liksime be žemės ūkio. O jei mes liksime be žemės ūkio, tai iš ko mes apskritai gyvensime? Nedrąsūs balsai, sakantys, kad žemės ūkis, kaip ekonomikos dalis, tolydžio mažėja visame turtingame pasaulyje, būdavo kaip mat nutildomi. „Ten Vakarai, o čia Lietuva, jausk skirtumą“. Ir dar: „Tai mes nesame turtingas pasaulis“ – gaila, niekas tada nepasakė, kad su tokiu požiūriu turtingąja pasaulio dalimi niekada ir nebūsime.

Nuo naivaus įsikalbėjimo, kad gyvenimas yra visuomet paskutinio šanso saliūnas*, kur, jei neteksi to, ką turi, tai nebeteksi visko, labai lengvai išgydo sutapimai ir neprognozuotos gyvenimo dovanos.

Rusiją – ir jos perkamąją galią – 1998 metais pargriovusi finansų krizė („defoltas“) trenkė taip greitai, kad kaikarizmo paveikti lietuviai net nespėjo pradėti cypti: net ir aklam buvo matyti, kad jokiais prašymais iš Rusijos neišmaldausi to, ko ji neturi. Tai buvo greičiausias ir efektyviausias būdas, sėkmingai privertęs lietuvius pamiršti senus poterius apie tai, kad „Vakaruose iš mūsų niekas nieko nepirks“, ir padaryti taip, kad Vakaruose iš mūsų pirktų viską, ką mes gaminame. Pasirodo, tai nebuvo taip jau beprotiškai sunku, ir dar, be to, gavome daugybę rinkų vietoj vienos.

Žinoma, kaip vilką nešerk grūdėtąja varške, jis vis tiek miškan žiūri: tam tikrai kategorijai verslininkų vis tiek yra jaukiausia pardavinėti ten, kur kalbama rusiškai. Taip, verslas turėtų būti tik apie rinkas ir paklausą – kas moka pinigus, tas ir klientas – tačiau gyvenime ne viskas yra taip, kaip turėtų būti. Daug kam didelę reikšmę turi ir šalutiniai faktoriai: nuoširdus troškimas bendrauti su tais potencialiais pirkėjais kur, kaip lietuviai, jie jaučiasi šiek tiek geresni, šiek tiek labiau rafinuoti ir pažangūs („Pribaltika – mūsų mažieji Vakarai“; šito posakio svaiginančios galios daugelis ligi šiol negali pamiršti ir ilgisi, kaip prarastos meilės).

Tuo tarpu šalia vakariečių daugelis vyresnės kartos verslininkų slapta jaučiasi kompleksuotai, kaip netašyti kolūkiečiai (nes dažnai būtent tokie ir yra), menkai susigaudantys manierų džiunglėse ir negalintys palaikyti pokalbio, nes ten nepapasakosi anekdotų apie Petką ir Čiapajevą**.

Tokia Lietuva, kokia dabar yra, ir jos gyvybingumas paremtas ne tuo, kad yra viena tvirta atrama (kurią nugriovus, tvirtybės neliks), o sugebėjimas vieną atramą pakeisti kita, ir apskritai prisigaminti atramų, tiek kiek reikia. Kas nori gyvybiškos valstybės, ieško ne vienos atramos (ir radę, nekalba apie tai, kaip neduok Dieve mes šią atramą prarasim), o įsteigia ištisas stalių dirbtuves, kur atramos pjaustomos, obliuojamos ir kitaip ruošiamos nuolatos. Tam atveju, jei prireiktų.

PERKA IŠ PRIEŠŲ IR PRAŠO DAR

Visa tai, ką pasakiau aukščiau, remiasi prielaida, kad išerzinta Rusija (sunervintas, piktas lokys) nustos pirkti tai, ką mes parduodame, jei mes elgsimės ne taip, kaip jiems patinka.

Pasižiūrėjus aplinkui, panašios priklausomybės nėra. Taip, buvo atvejų, kai spaudimo tikslais rusai pasukiodavo kranelius: kaip buvo nustoję pirkti gruzinų vyną ir mineralinį vandenį, taip ir lietuviški sūriai staigiai pasirodė esą pavojingi sveikatai (tiesą sakant, tuomet juokingai atrodė lietuvių valdžios atstovai, arba nuoširdžiai nesusigaudantys, arba apsimetantys, kad tiki savais žodžiais, esą reikia su rusų higienos ir veterinarijos tarnybomis išsiaiškinti, kas gi neskanaus ar nesveiko tame mūsų jogurte).

Tačiau iš esmės rusai visada perka, tą ką nori pirkti, kas jiems skaniausia ir kas labiausiai apsimoka, ir spjauna į visokias tarptautines ir politines aplinkybes. Nuo 1972 metų Sovietų Sąjunga iš JAV dideliais kiekiais pirko kviečius ir kukurūzus (nes savų trūko, o JAV subsidijavo žemdirbius ir kaina buvo gera), ir tai nebuvo daroma iš didelio draugiškumo. Tuometinis JAV prezidentas Richard‘as Nixonas nebuvo nei didelis Kremliaus draugas, nei ypatingai parankus su savo gudria Sovietų Sąjungos priešininkų ir konkurentų, nuo Kinijos iki Izraelio. Amerikiečiai nebučiavo rusams rankelės jokiu ypatingu būdu, kad gautų šiuos užsakymus.

Sovietiniais laikais periodiškai pasirodantis draugiškumas Prancūzijai ir pastarosios reveransai komunistams gal ir atvežė daugiau prancūzų filmų į Sovietų Sąjungą, tačiau tuometinė Vokietijos Federacinė Respublika („Vakarų Vokietija“), toli gražu nerodanti ypatingos pagarbos ar šiltų jausmų Antrojo pasaulinio karo nugalėtojai, turėjo su Sovietų Sąjunga kelis kartus didesnes prekybos apimtis, nei gyventojų skaičiumi ir ekonomikos lygiu panaši Prancūzija.

1938 metais Josifo Stalino Sovietų Sąjunga spaudė Suomiją įžūliais reikalavimais ne blogiau, nei šiandien Vladimiro Putino Rusija tarkuoja Ukrainą (įdomu, kad ir tada Vokietija buvo Rusijos pusėje – koks sutapimas; sutapimų būta ir daugiau: tuomet Sovietų propaganda irgi sakė, kad Suomija yra priešiška Sovietų Sąjungai, nes ją taip skatina daryti „užsienio imperialistai“). Suomija nepasidavė ir kovojo per 1939-1940 m. Žiemos karą, ir, nors paskui neteko dalies šalies teritorijos, išsaugojo nepriklausomybę.

Rusų lokys buvo suomių ne tik erzintas ir tampytas už ausų, bet ir gerokai gavo su slidės lazda į tarpkojį. Sovietų propaganda springo, rodydama suomius ne blogiau, nei dabar rodo Ukrainos „benderovcus“. Sovietiniai plakatai vaizdavo putlius baltapūkius suomių agresorius, bliaunančius „Didžioji Suomija iki Uralo kalnų!“. Visa tai nesutrukdė pusę amžiaus po Antrojo pasaulinio karo pirkti iš Suomijos visko iš eilės, pradedant popieriumi, baigiant dirbtiniu šalies vadovo Leonido Brežnevo žandikauliu*** ir net dantų pasta, kuomet atėjo toks laikais, kai Sovietų pramonė vis daugiau dalykų nebegalėjo pasigaminti pati.

Žinoma, XX amžiaus istorijoje būta ir pavyzdžių, kai palankus ir draugiškas Kremliaus glostymas pagal plauką, kuo labiau entuziastingai šokinėjant pagal rusų dūdelę ir visaip demonstruojant nuolankumą, būdavo apdovanojamas mielo išlaikytinio statusu: tokios šalys buvo Kuba ir Vietnamas, o dar visai neseniai – Baltarusija. Kubos vadovas Fidelis Castro net turėjo nuryti akivaizdų pažeminimą, kai jam buvo parodyta vieta po Kubos raketų krizės 1962 metais: Sovietų Sąjunga sutarė su JAV tyliai išvežti lauk iš Kubos ten įrengtą taktinę ginkluotę, nė neklausus Kubos nuomonės. Castro siuto ir putojo, bet vis tiek liko vasalo vaidmenyje.

Pažiūrėjus, kur dabar yra Kubos, Vietnamo ir Baltarusijos ekonomika (čia dar galima būti prisiminti Armėniją ar Tadžikistaną – kitas valstybėles, niekada nekėlusias balso ant rusų ir visaip besistengusias vizginti uodega), vargu ar kas nors norėtų stengtis būti į jas panašūs. Nebent jei esi visiškai be ambicijų ar geriausia, kaip save gali įsivaizduoti, yra apgailėtino ir nuo vieno šeimininko priklausomo išlaikytinio pozicija.

———————————–