Rimas Šapauskas iškoliojo Los Angeles gatvėje prie jo puolusius paparacius ir vienas netgi užsidirbo į dūdą (nuotrauka: Reuters)
Iš visų lietuviškojo meno kūrinių, be Justino Marcinkevičiaus “Mažosios trilogijos” (kur ūmai širdis susopo – jis pamatė, tam darbui, kur apsiėmė, nėr pabaigos; jau per devintą upę plaukė briedis aukštai iškėlęs karūnuotą galvą) mano asmenybos formavimuisi svarbiausias buvo Radio Show.
Rimas Šapauskas yra vienas tų aktorių ir veikėjų, ant kurių kūrybos laikosi mano kartos asociatyvinis kodas – per Česlovą ir Budulį ir daugelį kitų, bet visada per rafinuotą humorą, kuris nėra prieinamas 80% žiūrovų, kurie gali sau žiūrėti festivalį “Juokis” ir laidą “Prajuokink mane” (apie tai, kaip turi jaustis kitas draugas, Algis Ramanauskas, vesdamas tą šėtonišką peredačią, mes taip pat pakalbėjome – bet mes, šou verslo žmonės, labai daug darome visokio dalyko, kurio šiaip nelabai būtume norėję daryti, ir darome tam, kad galėtumėm kai kada padaryti tai, ką mes norime daryti gyvenime).
Mes apie daug ką pakalbėjome – ir kad Šapauskas norėjo būti gydytoju, tačiau neišlaikė medicinos egzamino, ir apie tai, kad mokėsi žurnalistikos, tačiau kažin kada jau nerašė straipsnių, kaip žurnalistas.
Ir kalbėjom, kad senolis Albinas šiandien tikrai būtų prieš žemės pardavimą užsieniečiams ir prieš skalūnus.
Rimas Šapauskas studijoje buvo paprastas ir labai ramus. Jis akivaizdžiai džiaugiasi, darantis tai, ką jis dabar daro, ir manau, kad tai jis ir darys toliau.