Apie rugpjūčio 23-ąją ir Baltijos Kelią, nes tema dar neišsemta. Nes per daug nesupratusių po šito straipsnio mano laikraštyje*.
Yra taip. Istorijos prisiminimas yra gerai.
Istorijos minėjimas gerai, kai su saiku, bet mes nemokam su saiku. Niekada nemokėjom. Mums neužtenka vienos vasario 16-osios, mums reikia trijų nepriklausomybės dienų: dar ir kovo 11-osios, dar ir liepos 6-osios. Ir jei nesustosim, dar vieną surengsim su kokiu nors pretekstu.
Mums patinka didžiausiom vėliavom vyniotis, nešioti jas, tampyti, nu mums reikia atlaidų bet kurioj formoj ir bet kuria proga. Prasieit su vėliavom ir su šventųjų paveikslais.
Baltijos Kelias prieš 25 metus buvo atlaidai naudingi, reikalingi, tinkami. Tai buvo tada.
Nieko nėra kvailiau, nei bandyti atkartoti magiją, kurios laikas praėjo. Prisiminti galima. Kvailai ilgėtis ir sielvartauti, kad to nebėra, yra kvaila. Tai yra laiko gaišimas, galimybių išmetimas į balą.
Baltijos kelio vienybė ir blizgančių akių atsidavimas idėjai buvo puikus dalykas, be kurio mes nebūtume turėję laisvės. Tai buvo kaip meilė, kai žmonės neskaičiuoja nei ką, nei kaip, nei už kiek, tik nori būti kartu. Jiems tas troškimas yra absoliutus, neracionalus, viską nunešantis imperatyvas.
Taip ir mes norėjom Laisvos Lietuvos labiau už viską ir neskaičiuodami nėrėm stačia galva. Tai buvo puiku, tai buvo prieš 25 metus. Tada KITAIP nebuvo įmanoma. KITAIP nebūtų suveikę. Revoliucijos daromos tik taip.
Mes nenorėjom Algirdo Brazausko skaičiavimų, kad neapsimoka laisvė, nes pasaulinėm kainom mums reikia energijos šaltinių už 15m USD per dieną ir mes tiek neturim ir turėti negalim (kaip jis klydo). Mums nereikėjo “suvereniteto TSRS sudėtyje” ir kitų modelių. Mums reikėjo Laisvos Lietuvos ir daugiau nieko.
Dėl tikslo aiškumo ir tikėjimo mes ir gavom, ką norėję. Ir kitaip nebūtume gavę.
Dabar mes turim kitus tikslus, kitas užduotis ir kitas priemones jiems pasiekti.
(Minėtame straipsnyje visiems kalė į smegenis žodžiai “užmiršti Baltijos kelią” – nors tai tik antraštė, iš turinio yra aišku, kad nieko užmiršti neraginu kaip buvo aišku visiems, kas skaitė ne tik antraštę, tai yra 10% skaitytojų. Likusiems: pasimokykit kalbą suprasti ne kaip tiesinį dalyką, ir jums pradės sektis.)
Bandymas nostalgiškai atkūrinėti (‘kas čia blogo?” sako nesupratingieji) 25 metų senumo sentimentus ir replikuoti pojūčius yra JUODAI žalingas, nes jis ves neišvengiamai prie nusivylimo, iš kurio implikatyviai sunksis nusivylimas, adresuotas ir pačiai Lietuvos laisvės idėjai.
Dabar į kairę ir į dešinę čia svaigsta idiotai su šiaudinėm skrybėlėm** ir be jų, su tautinėm juostelėm vietoje šlipsiukų, kurie nuleidžia sau į klumpes vien nuo minties, kad gal dar pavyks pabrazdinti kankles, ir padarysim vėl dar didesnį Baltijos Kelią, iki Ukrainos, ir parodysim solidarumą, kas čia blogo. Ir tada žinos visi putinai ir kiti bjaurybės.
Romantiniai svaičiojimai nėra nekaltas onanizmas. Mintys tampa kūnu, veiksmai turi pasekmes, kurios tampa mūsų gyvenimu.
Kai sako, kad svajoti reikia atsargiai, tai atsargiai reikia svajoti ir apie praeitį. Nes svajonės ir nusvaigimai yra labai stiprus dalykas. “Your dreams are china in your hand.”
—
* Lietuvos Rytą labai dažnai vadinu mano laikraščiu, nes tai labai erzina idiotus su bandanom ant jų bukų galvų. Lietuvos Rytas yra mano laikraštis, nes tai yra laikraštis, kuriam aš nuolatos rašau. Taip pat Vilnių aš vadinu savo miestu, nors visas miestas nėra mano nuosavybė. Bernardinų gatvė yra mano gatvė, nors ten ne visuose butuose aš gyvenu. Garbės žodis, debilai. Kaip juos lengva lodyti.
** Taip taip, tą patį kanklininką prisiminiau su jo savos kūrybos čiastuškėm, kuris makaluodavosi visuose Sąjūdžio mitinguose.