
Nuotraukoje: tokius dalykus dažniausiai skleidžia internetuose tos tetos, kurios yra prieš karą ir už taikų sugyvenimą visų su visais visą laiką.
Taip, tiesa: internete ir kitur viešojoje erdvėje yra pakankamai šlykštu visas ta pramušusi fufaikinių koloradų kanalizacija, apie kurią rašiau Lietuvos Ryte – pasikartojantys, idiotiški, už3,14sę dalykai apie NATO, JAV, Rusiją su Putinu ir kaip visi emigravo ir kaip Amerika yra žydai ir visa tai, ką jau sunku kartoti, nes visi tikrai žino mintinai.
Bet yra ir kai kas blogesnio už tikrus koloradus, rašančius komentarus už 30 rublių: tai būriai neapmokamų, bet ščyrų, spirgančių, nuoširdžių debilų (dažniau, deja, debilių), kurių pagrindinė vertybė yra vimdantis pacifizmas.
Jų šokinėjantis talismanas yra mergaitė Mašen’ka, kurios motyvacinius plakatus jos dročina taip pat, kaip jų kiek jaunesnės kolegės – Coelho.
Jos išpažįsta vertybes, kurias perpasakoja per citatas iš smirdančių rusiškų multikų apie Rūgpienių kaimą. Vos pamatę šuniuką Matroskiną ir počtaljoną Piečkiną, jų auksiniais dantimis padabintos marmūzės išsitempia į palaimingas šypsenas ir į orą šauna virtualios palaimos ejakuliacijos, nes tai yra sovietpornis, sužadinantis jų kraujotakoje, užtaisytoje sviestinio torto ir šprotų hormonais, tam tikrą susijaudinimo būseną. O dar jos turi degeneratišką katiną Leopoldą, kuris sakė “vaikai, gyvenkime draugiškai”.
Tas katinas geriausiai atrodytų pervažiuotas didelio, galingo, amerikietiško truck’o, kad daugiau nemiauktų savo pacifistinio briedo.
Šios bobos yra tikrieji kenkėjų bataljonai, nuomonių nuodytojos ir visuomeninės erdvės teršėjos. Kraupu, kad kai kurios iš jų yra MOKYTOJOS, o kitos dirba, stumdamos laiką iki pensijos, visokiuose provincijos valdiškuose darbuose (kas yra siaubas, kad už valstybinius pinigus mokamos algos šioms baidyklėms, spinduliuojančioms neapykanta Lietuvai, žiūrinčioms tik rusiškus kanalus, ginančioms Žaliojo tilto skulptūras – gaila, kad jų nėr kaip išmest iš darbų, nes kas tokias atestuos, jų pačių viršininkės yra panašios voblos, tik su šiokiais tokiais karjeros įgūdžiais).
Jos atpažįstamos lengvai – klijuoja internetuose tuos begalinius plakatus su kavos puodeliais ir rožėmis, ir VISOS JOS, VISOS, kur buvusios, kur nebuvusios, sako, kad:
1) Karo ir priešiškumo niekam nereikia, reikia tartis ir draugauti;
2) Amerika irgi ne šventieji;
3) Rusijoje irgi yra mielų žmonių (lyg kas neigtų – nacių Vokietijoje jų irgi buvo labai daug).
Daugiau tos Alitos muskatinį mėgstančios kikimoros nieko nesugalvoja – jos nerašo nei apie tai, kad Amerika kariavo Afganistane, nei kad bombardavo Serbiją, nes jos yra per durnos ir per menkai informuotos net ir apie tai žinoti.
Jos tiesiog instinktyviai žino, kad Rusija nėr labai blogai, ir kad visa ta konfrontacija yra kvailystė, ir kad tikrai, tikrai, reikia kažkaip tartis ir kažkaip draugauti.
Jos žino visokius dalykus, kaip antai: karas nėra atsakymas, ir kad kiekviename konflikte kažkiek kaltos abi pusės, ir skleidžia panašius kenkėjiškus pūlius, kurie šiais laikais yra pagalba priešui.
Kai joms tai pasakai (na, aš parašau, o jos perskaito), kyla užsikosėjantis aimanavimas, kad o kaip gi su nuomonių pliuralizmu (apie jį jos išgirdo dar Sąjūdžio laikais, tai yra, kai dar buvo ne senos kvailos karvės, bet jaunos durnės, dar neištekėjusios už savo pasmirdusių diedelių, kurie by now jas daugelį jau ir paliko, todėl jos ir leidžia laiką prie kompo), ir kaipgi čia, argi dabar jau tik viena nuomonė, ar neprimena Tarybų Sąjungos?
Primena, žėrtvos, tikrai primena. Jums ši mūsų naujoji tarybų sąjunga ir skirta, su viena nuomone ir dar olimpiniu Miša iš 1980 metų, kurį galite žiūrėti seiliodamosios, tik dabar jūs dar turite neribotais kiekiais tualetinio popieriaus nusipirkti, nors jo ir nenusipelnote.
Tos vedmos nekenčia militarizavimo, NATO karo bazių, pinigų biudžete, skiriamų gynybai, nekenčia euro ir Europos Sąjungos.
Kvailos ir piktybinės padugnės rašo, kad “vienoje sąjungoje jau buvome”, jos kalba apie eurą, nors yra per tupos ką nors suprasti, o prieš 10 metų rašė “opa opa į Europą” – tai buvo jų sąmojo ir aktualiosios politinės satyros viršūnė.
Ką su jomis daryti? Nieko, ką su jomis padarysi laisvoje šalyje. Tik prisiminkite, kad šalį ir jos laisvę parduoda – net ne parduoda, atiduoda – dažniausiai ne aštriadančiai priešai, o nuosavosios glušių minios. Kai kitą kartą pas save drauguose Feisbuke pamatysite kokią geranorišką tetą, pasidalinančią kokiu plakatu su Mergaite Mašenka, meskite ją von iš draugų, praneškite, kodėl ją užblokavote, ir blokuokite.
Kuo mažiau pakantumo, kuo mažiau kantrybės. Tegu jaučiasi izoliuotos, tegu žino (tegu ir nepriims) kad jų pacifistiniai skiedalai apie tai, kaip nereikia pyktis su priešu, yra nepriimtini ir šlykštūs. Ir kaip mes jų nekentėsime.