Kai jau jūs manėte, kad referendumo idiotai ir klonio violetinės balalaikos sudėjo ginklus prie papuvusio šieno kaugių, jie tik persigrupavo ir štai prašom vėl į kovą.
Idėjinė počvenykė (ir, pasirodo, žemės referendumo saikinga užtarėja), kalbakrušių dėkinga auka*, rašytoja Giedra Radvilavičiūtė prapliupo ilgu kaip šiltnaminis agurkas tekstu apie tai, kaip mūsų kalbos pamatus klibina – na žinoma, juk anglų kalba.
Tekstas yra čia ir jį turite perskaityti bent dalinai.
Straipsnį užrodė mano draugas, recenzentas ir sometimes oponentas Justinas Žilinskas, tegu bus taika jo namams.
Straipsnyje yra aptariama visa, kas yra geriausio įvykę lietuvių kalboje pastaruoju metu – tai yra, oficialiuose tekstuose ir žiniasklaidoje tvirtai įsišaknijusios angliškos konstrukcijos, angliški žodžiai ir angliška vartosena, ir tada rašytojos yra atidaromi kniaukiantys ašarų kranai, sultingais ir lipniais kamšotais besitaškantys ant dėkingos auditorijos, susėdusios Biržuose paklausyti apie tragišką padėti, kurioje atsidūrė mūsų kalba.
Gerbiama rašytoja, kaip ir pridera normaliai lietuvių autorei, angliškai moka truputį mažiau negu ni*uja, ir todėl iliustruodama savo neviltimi persunktą naratyvą rašo “what a fuck” (nevartotina, turi būti “what the fuck” – tokia artikelio vartosena yra ir Didžiųjų Anglų Kalbos Klaidų Sąraše, kuris šiuo metu yra rengiamas bendradarbiaujant su leading specialistais iš progresyvios žiniasklaidos). Tuo ji elegantiškai į3,14sa įvartį į savus vartus, kas nėra sunku, nes vartininko ten net nėra: jis išėjo klausytis “Duokim garo” ir negrįžo.
Tituluotoji kikimora** negali nepaminėti manęs, nes žino, kas priverčia snaudžiančią auditoriją, kurkiančią palaimingame popietinio pranešimo transe, sukrutėti priperstose kėdėse ir nubusti (dėl panašios priežasties mano laikraštis dabar vis dažniau mano pavardę deda į antraštę, kaip šiame straipsnelyje apie Romą – net menkai skaitantys debilai pasiduoda sąlyginiam refleksui ir spaudžia peliukę***). Ir, lyg pirmosios bankės į savo vartus būtų negana, pasikaišiusi sijoną ciocė smagiai kala antrąją.
Ji vadina mane “burgerių analitikas, bebaimis varguolių kritikas ir naiviosios skaitytojų dalies trolintojas” - suprask, ji ne naivi, tai jos neužtrolina, bet čia ne apie tai.
Iš visų komentarų apie mane ir visos kritikos nė vienas taip neliudija apie kritikuojančiojo neviltį, kaip burgerių paminėjimas. Visa užkimusiai lojanti, šūdo kandusi, niekada sočiai nepavalganti ekonominių ir socialinių marginalų minia, kai neturi ką pasakyti, būtinai prisimena tai, kad kas savaitę aš rašau restoranų apžvalgas.
Marginalizuoto proletaro, o taip pat dvidešimt metų skriausto šūdinais honorarais ir gaidinto žeminančiomis algomis apsišaukusio inteligento akyse rašymas apie maistą (taip pat ir apie burgerius) leidžia jiems pajusti pranašumą prieš rašantįjį, nes patys jie to niekada nedarytų.
Radvilavičiūtė, pagerbta premijomis ir įtakinga rašytoja, nesijaučia pakankamai saugiai dėl savo statuso (aš irgi nesijausčiau ja dėtas: kur mano įtaka ir žinomumas, o kur jos), todėl turi tekštelti bejėgišką šūduką, kuris ją pastatė į vieną gretą su visa buku ir uždrožtu internetų plebsu. Su kuo ją ir sveikinu.
—
* Giedra Radvilavičiūtė yra rašiusi, kaip ji dėkinga kalbininkams, kad pataiso ir ištobulina jos tekstus. Kas yra fair enough: gangbanguose dalyvaujančios damos irgi būna dėkingos už pamylėjimą, ir kuo daugiau valdžios parodo džentelmenai, sustoję aplink jas ratu, tuo joms būna, taip sakant, pikantiškiau; netrukdo nei virvės, nei kitos fiksavimo priemonės.
** Moteriškos lyties mitologinė namų gyventoja iš slavų tautosakos, dažniausiai smulkiai kenkianti. Pasak internetų, kikimoros tautosakoje gaunasi iš kūdikių, mirusių nekrikštytais, išsigimusių vaikų, taip pat tų vaikų, kuriuos prakeikia tėvai, o taip pat vaikų, gimę iš netyros sueities su velniu. Yra apie ką pagalvoti.
*** Ne tą peliukę, apie kurią tik ką pagalvojote.