Atsimenu, kai prieš kurį laiką Vilniuje užsidarė Bomba, paskutinė specializuota CD parduotuvė (šiais laikais kompaktus galima nusipirkti nebent prekybcentryje, kur jie gražiai išdėlioti: Lietuviška Muzika, Rusiška Muzika, Užsienio Muzika*), man pačiam tai atrodė kaip šioks toks Vilniaus provincialumo rodiklis: blemba, Europos sostinė, o negali nuėjęs į bricks and mortar parduotuvę nusipirkti Katy Perry, One Direction arba Taylor Swift kompakto**.
Dabar (tiksliau, sausio 15 d.) pamatėme, kad Lietuva tiesiog šiek tiek pirmavo. Davė dubą HMV, didinga ir sena Britanijos įrašų kompanija, pardavinėjusi šimtais milijonų vinilus, kompaktus ir DVD, dar prieš keletą metų turėjusi 2 mlrd. svarų (tai būtų apie 9 mlrd. litų) apyvartą per metus, su logotipu, kurį žinau nuo vaikystės: žiūrinėjau kolekcinę Antano Šabaniausko plokštelę su HMV etikete – tada šuniukas buvo piešiamas ne siluetu, o realistiškai, ir buvo parašyta His Master’s Voice – pilnu variantu, kurį paskui sutrumpino (ne iš gėdos prieš beviltišką pavadinimą, kaip Lucky Goldstar, kai pasikeitė į LG, bet turbūt tik dėl trumpumo, kaip Marks & Spencer patapo M&S).
Nepaisant to, kad daugelis tiesiog netikėjo, jog toks didžiulis verslas gali tiesiog baigti gyvenimą – su savo šimtais parduotuvių ir tūkstančiais darbuotojų, parduotuvių lentynomis ir pamėgtu jausmu peržiūrint dešimtis kompaktų ir nusipirkant kelis, nors ir suvokiant, kad jie labai brangūs. Seniai seniai, kai išvažiavau gyventi į Angliją, 1995 metų spalio 3 d. nusipirkau Mariah Carey Daydream Londono centre jo išleidimo dieną, už absurdiškus pinigus, atrodo, £16,95 – tais laikais, kad svaras kainavo apie 6,50 Lt. Albumas nieko gero (gal kokius du kartus ir klausiau), bet pats jausmas: nusiperki išleidimo dieną***. Like, wow.
Žinoma, šių laikų pinigais tai būtų kokie £30 už albumą. Kosmosas. Niekas tokių pinigų nebemoka už kompaktus. Niekas ir £5 nebemoka, beveik niekas. Tame ir problema. Fizinę, apčiuopiamą muziką galima buvo pardavinėti, kai žmonės buvo mokėdavo tokius kosminius pinigus – tos absurdiškos sumos užtekdavo užmokėti ir už pavogtus iš lentynų kompaktus (nuo 5% iki klaikių 12% visų prekių lentynose buvo pavagiamos), ir didžiulių parduotuvių nuomai geriausiose miestų vietose, ir pardavėjams, kurie ne tik skenuodavo kodą ir perbraukdavo kortelę ir įdėdavo į plastikinį maišelį – dar mano jaunystėje Anglijoje, 1995, 1996, 1997 metais būdavo pilna jaunų žmonių prie kasų, kurie žinojo pusę repertuaro, kuris buvo jų parduotuvėse.
Baisų smūgį kompaktams trenkė Amazon.com, o iš tikrųjų dar ir iki jų tokios internetinės prekybos kompaktais kompanijos, kaip CDnow.com, kurios suėdė sultingiausius antkainius, o paskui žmonės pradėjo muziką tiesiog imti arba pirkti internete ir klausytis iPoduose, ir iš esmės tuo viskas ir baigėsi.
Įstabu tik, kad agonija tęsėsi taip ilgai, bandant pardavinėti vis daugiau žaidimų, filmų, marškinėlių, knygų, puodelių – ko tik nori, tik ne diskų. Diskams vietos parduotuvėje vis mažėjo.
Man lieka keli šimtai susipirktų kompaktų, jiems – keli tūkstančiai mano išleistų svarų, ir dar aš turėsiu prisiminimus apie daug laiko, praleisto naršant ir žiūrinėjant, ir nustebus randant kažką, ko tikrai negalvojai, kad jie gali turėti lentynose, nes tai įdomu tik tau pačiam.
Nesigailiu, kad taip išėjo, nes tai natūralu: parduotuvė negali gyventi iš kažko, ko niekas nebenori pirkti. Bet tai, kas pagaliau atsitiko muzikos parduotuvėms HMV, tik parodo, kad nieko amžino tikrai nėra.
2013 metai, prasidėję popierinio žurnalo Newsweek išėjimu, tikriausiai atneš dar kitų technologijų saulėlydžių. Pavyzdžiui, vis dar galima nusipirkti naują rašomąją mašinėlę (ne antikvariate). Beveik neįtikėtina. O jau ką kalbėti apie faksus, kurių yra dargi ir pasirinkimas. Tebeparduodami bendroje prekyboje (ne ultra-specializuotose parduotuvėse) ir kasetiniai magnetofonai, nors kasečių su muzika reikėtų ieškoti nebent Armėnijoje ar Afganistane.
Popierinės knygos dar gyvens kurį laiką: nors JAV ir Britanijoje jų rinkos dalis jau didelė, žemyninėje Europoje elektroninės skinsis kelią dar ilgai: net Vokietijoje jos užima, įvairiais vertinimais, tik nuo 10% iki 14% rinkos, o, pavyzdžiui, Ispanijoje ar Nyderlanduose – vos 1-2%. Lietuvoje turbūt tai būtų 0,1% ar dar mažiau.
Nors e-knygų pardavimas labai smarkiai auga ir proporcija popierinės vs. elektroninės keičiasi kasmet, būtų naivu teigti, kad tokia dinamika pasiliks ir toliau, kol popierius bus visiškai nugalėtas. Pakanka prisiminti, kaip buvo prognozuota, kad televizija suvalgys ir sunaikins kino teatrus per kelerius metus, geriausiu atveju – per dešimtmetį. Su dabartine TV žiūrėjimo dinamika, kad tik neišeitų atvirkščiai.
—
* Nes rusiška tai jiems ne užsienio, suprantate.
** Labai prašau, nesivarginkite su informacija, kad muziką galima nusisiurbti arba nusipirkti internete, o taip pat su pastabomis apie čia pateiktus muzikos pavyzdžius. Nors, bendrai, jeigu norite, tai rašykite.
*** Žinoma, būtų buvę geriau, jei būčiau galėjęs nusipirkti išleidimų dieną kažką iš visiškos jaunystės, gal Depeche Mode Black Celebration, bet aš nebuvau Anglijoje 1986 metais.